Skip to content

Nuo baltų mitologijos iki piliakalnių paslapčių

Jonas BALTAKIS

Penktadienį aplankytas paskutinis piliakalnis iš projektinio ciklo „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“. Šįkart lankytasi ant Kačėniškės piliakalnio, kurio istorija kiek kitokia, nei ankstesniųjų. Mat gyvenimas ant jo ir šalia jo nežinia kodėl nutrūko dar iki kovų su kryžiuočiais, todėl čia greičiausiai nestovėjo pilis, nežvangėjo kardai ir kalavijai. Paskutinė ciklo pamoka taip pat buvo kitokia, nei ankstesnės,  nes didesnė dalis renginio vyko ne ant piliakalnio, o Birvėtos regioninio parko direkcijoje ir šalia jos. Pats Kačėniškės piliakalnis yra Švenčionių rajone, bet tik už… vieno metro nuo Ignalinos žemės. Vakarinis piliakalnio šlaitas remiasi į bevardį upelį, kuris ir yra dviejų rajonų riba.

Mitologijos paslaptys

Pirmiausia renginio dalyviai suvažiavo į Šventą, Sirvėtos regioninio parko lankytojų centrą (gamtos mokyklą), apžiūrėjo jo ekspozicijas. Susirinko daugiau nei keturios dešimtys dalyvių. Nedidelį įvadą būsimai kelionei padarė šeimininkai: regioninio parko direktorė Romualda Baranauskienė, parko vyr. kraštotvarkininkas Marius Semaška ir Kaltanėnų ugdymo ir turizmo centro direktorius Kęstutis Lisauskas. Tuomet išėjome pasivaikščioti mitologiniu pėsčiųjų taku, kuriame yra 17 akmeninių skulptūrų. Čia žinomi Lietuvos skulptoriai įkūnijo senąsias baltų dievybes bei mitines būtybes. Tako ilgis – 1,3 km. Mitologijos pasaulio paslaptis atskleidė parko vyr. kraštotvarkininkas M. Semaška, jam padėjo parko darbuotojos – prie atitinkamų skulptūrų pasitiko tarsi gyvos deivės Žemyna, Gabija ir kitos. Deivė Javinė visus vaišino duona, Žemyna – žemės vaisiais (daržovėmis, vaisiais, riešutais).

Šis mitologinis takas – tarsi vidaus ekspozicijos tęsinys lauke. Tako pradžia – prie pat lankytojų centro, kur galima pasigrožėti dviem kosminio lygmens dievų simbolių skulptūromis: Aukščiausio Dievo (Aukštojo) ir Perkūno–Velino (velnio). Toliau takas nuveda Šventos miško taku. Keliaudamas mišku, žmogus patenka į kitą dievų lygmenį. Čia matomos dievybių ir mitinių būtybių skulptūros, kurios yra arčiau žmogaus, visada šalia: Lazdona, Kelukis, Žemyna, Javinė, Upinis, Kremata, Aušlavis, Žvėrūna (Medeina) ir Zuikių dievas, Žemėpatis, Girinis, Gabija, Ežerinis, Veliona. Paskutinė skulptūra „Maumas“ lankytojus pasitinka prie tvenkinio krante esančio šulinio, tako pabaigoje.

Viktorina

Sugrįžę iš mitologinio tako, renginio dalyviai buvo pakviesti dalyvauti komandinėje viktorinoje „Augalų pasaulis“ (komandoje – 4 nariai). Reikėjo atsakyti į dešimt klausimų. Vieni buvo žinomi, girdėti, todėl nesunkūs, bet vienas kitas buvo sunkiau įkandamas. Tarkime, nuo šiol žinosime, kad avietė – visai ne uoga, kaip įprasta manyti, o kaulavaisis, turintis išskirtinį botaninį apibrėžimą. Geriausiai sekėsi „Maumų“ komandai, atsakiusiai į 8 klausimus, kitos komandos įveikė po 6–7 klausimus.

Ant piliakalnio

Čia pamoką tęsė M. Semaška. Jis sakė, kad Kačėniškės piliakalnis – natūrali kalva, kurios ilgis – beveik pusė kilometro (tiesia linija – 450 m), plotas – apie 5,4 kvadratinio kilometro. Labai statūs šlaitai (aukštis – iki 20 m). Kalva vadinama toliau esančio Kačėniškės kaimo vardu, nors daug arčiau yra Garnių kaimas, todėl šis piliakalnis kartais dar vadinamas ir Garnių kalnu. Šiaurinėje pusėje piliakalnio šlaitus skalauja Mergežerio ežero vilnys. Legenda mena, kad trobelėje prie šio ežero gyvenę trys mergos, seserys, bet vieną dieną jos paskendusios. Todėl einančiam maudytis čia kartais sakoma: „Neik, tave mergos įtrauks…“ Senuose žemėlapiuose ežeras dar vadinamas Margažeriu. Margu ežeru. Gal todėl, kad ežere auga reti rudieji dumbliai, kurie dabar yra saugomi, o pats ežeras įtrauktas į NATURA 2000 projektą.

Vakarinėje ir pietvakarinėje piliakalnio dalyje plyti pelkės. Gal jos kadaise buvo ežerai, tuomet piliakalnis buvęs pusiasalyje. Pelkėti miškai pokaryje gerai slėpė partizanus, tačiau priešas ir čia juos rado. Šalia piliakalnio buvo Darinės bunkeris, kuriame žuvo daug Mielagėnų krašto partizanų (juos enkavedistai susprogdino bunkeryje). Už kilometro, buvusiame Bujutiškės vienkiemyje, 1952 m. kovo 27 d. apsuptas žuvo Vytauto apygardos Tigro rinktinės vadas Vincas Žaliaduonis-Rokas su savo adjutantu.

„Iš archeologinių radinių tapo aišku, kad šioje vietoje žmonės gyveno 400 metų prieš Kristų ir tiek pat metų po jo. Rasta čia trijų tipų keramikos. Vėlesnių kultūrinių sluoksnių nėra. Kur žmonės dingo – neaišku. Gal kokios ligos išguldė? Todėl vargu ar čia buvo ir pilys. Tai gynybiniai statiniai, o tuomet dar priešų tarsi ir nebuvo, nebent kariauta su gretimomis gentimis. Tačiau tikėtina, kad ant piliakalnio kažkokių pastatų buvo. Gyvenvietė prie piliakalnio buvusi rytinėje jo pusėje“, – pasakojo M. Semaška.

Gidas bandė rasti ir sąsajų tarp senųjų baltų mitų ir piliakalnių. Kadangi Kačėniškės piliakalnis viduramžių kovose nedalyvavo, apie jį nėra išlikusių (bent nėra žinoma) ir jokių padavimų ar legendų.

Projektas „Piliakalnių istorija žadina vaizduotę“ baigiasi. Liko paskutinis, apibendrinamasis, renginys, kuris planuojamas vieną rugsėjo vakarą ant Ladakalnio (galbūt). Apie tai bus pranešta atskirai.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje