Rugpjūčio 26-ąją, naktį iš penktadienio ir šeštadienį, apie 3 val., šalia gyvenančių Laškovų teigimu, nuvirto Ignaliną ir Bėčiūnų kaimą skiriantis ąžuolas, kadaise buvęs lyg riboženklis, žymėjęs susitikimų vietą. Šis ąžuolas augo Valentinos Urbonienės žemėje ir buvo įtrauktas į Saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą.

Bėčiūnuose susitikome su čia pat, už kokių poros šimtų metrų, gyvenančia 87-erių Valentina Urboniene. Moteris pasakojo, kad šiose žemėse gyveno jos tėvai, seneliai ir proseneliai. Visi jie atėjo ir išėjo į žemę tada, kai šis ąžuolas jau tvirtai šlamėjo ir nokino giles, tad ar jis išdygęs savaime, ar sodintas kokio nors žmogaus – nežinia.

„Kadaise pro šį ąžuolą ėjo kelias, jungęs Ignaliną ne tik su mūsų kaimu, bet ir su Ceikiniais, Mielagėnais… Tik maždaug prieš 45-erius metus buvo nutiestas naujas tiesus kelias (102-asis kelias, jungiantis Vilnių ir Zarasus). Už ąžuolo buvo ir kaimo šulinys. Dabar aplink jį užaugę jau daug nemažų ąžuoliukų, tik ar čia augs jau išsistiebusių ąžuolų parkelis, ar bus sodinamas kitas ąžuolas jo vietoje – nežinia. Ką daryti, spręs valdininkai ir, žinoma, kaimo bendruomenė“, – sakė Valentinos dukra mokytojas Birutė Misiūnienė.

Visada nejauku ir neramu, kai krinta šimtamečiai mūsų ąžuolai. Juk tai – ne šiaip medžiai. Bėda tik ta, kad nebemokam mes nei medžių, nei vandenų kalbos…

Seniūnas Jonas Polito, gavęs leidimą realizuoti medį, svarsto galimybę dalį ąžuolo palikti „gyventi“ toliau. „Ąžuolas praktiškai be šakų, stipriai išpuvęs, tad nežinia koks jo vidus toliau ir ar jis tinkamas drožybai. Gal bandysim pasitarti su vietos drožėju, savo darbais papuošusiu įvairių Europos šalių meno kūrinius vertinančių šeimų namus, sodybas, gyvenantį kaimynystėje, Zuikų k., Svajūnu Rimkevičiumi. Gal jis ką nors pasiūlys, gal bendruomenė turės minčių (tikėkime, fantazija neapvils, ir nebus statomas koks šimtatūkstantasis kryžius, ir nebus forsuojama tikėjimais, tiesomis ir istorijomis – autor. past.). Turiu ambicijų atsodinti klonuotą šį ąžuolą. Juk specialistai turi praktiškai visų saugomų šalies medžių „klonus“. Vietoj „kritusio“ Trainiškio ąžuolo taip pat pasodintas jo „klonas“. Tokiu būdu būtų užtikrintas Bėčiūnų ąžuolo tęstinumas“, – sakė J. Polito.

Kaip visada, kiekvienas įvykis lydimas įvairių svarstymų, pamastymų ir teorijų. Štai ir dabar ąžuolo „mirtis“ priskiriama ne natūraliam procesui, o žmogaus įsikišimo padariniui. Važinėjantys 102-uoju keliu, matyt, pastebėjo jau nuo vidurvasario vykstančius kelio darbus Bėčiūnų kaime. Pagal projektą platinamas ir asfaltuoti ruošiamas kelias per kaimą. Tuo tikslu išpjauta maždaug 12 didelių, gerokai per šimtą metų skaičiuojančių ąžuolo kaimynų. Net ir patys čia dirbantys kelininkai svarsto, ar nebus kokiu nors būdu anksčiau laiko paspartinta ir ąžuolo griūtis, verčiant šalia augusius jo kaimynus. Tiesos mes jau niekur nesužinosim.

2010-aisiais Aukštaitijos nacionaliniame parke viešėjo ir dirbo žinomas arboristas Martin‘as Nemec‘as. Tuo metu MI puslapiuose rašiau apie šio „medžių gydytojo“ projektus ir darbus mūsų krašte. Būtent Martinas, tuomet „gydęs medį“, ir nustatė, kad Bėčiūnų ąžuolui buvo 350 metų. Praėjo beveik dešimtmetis…

Autorės nuotr.