Skip to content

Aplankėme devintą Ignaliną, surastą Latvijoje

Jonas BALTAKIS

„Valandose“ jau buvau užsiminęs, kad netikėtai suradome dar vieną – jau devintą – Ignaliną. Šįkart Latvijoje. Atostogos – proga joje pabuvoti. Kai prieš keletą metų vykome į ekspediciją po visas rastas 8,5 Ignalinas, atrodė, kad daugiau vietovių tokiu pavadinimu nėra. Tuomet visą internetą tarsi smulkiomis šukomis iššukavome. Bet praėjo keleri metai ir še, tau! Dar viena Ignalina ir visai netoli – už Daugpilio koks pusšimtis kilometrų. Viskas įvyko per šiųmetes Jonines. Kai anos ekspedicijos dalyvis Kęstutis Žemaitis susiruošė Jonines su šeima sutikti Latvijos uoste Ventspilyje ir GPS (navigaciją) automobilyje nustatė maršrutu Ignalina–Ventspilis, jo nuostabai GPS nurodė ne mūsiškę, o Ignaliną Latvijoje, Varkavos savivaldybėje, Varkavos valsčiuje. Toliau – darbas kompiuteryje. Suradau net palydovinę anos Ignalinos nuotrauką. Beliko joje apsilankyti.

Važiuojame

…Ankstus rugpjūčio rytas, šešta valanda. Degalinėje „pamaitiname“ automobilį – ir į kelionę. Už automobilio langų – ryto ramybė. Žemumose plaikstosi rūko skarmalai, pievose, ruošdamiesi tolimai kelionei, varliauja gandrai. Jau ir Zarasai. Mieste netikėtai sustabdo muitininkai. Nosis kyšteli į saloną, bagažinę – važiuokit. Dar pora kilometrų ir paliekame Lietuvą. Lai dzivuo briviba Latvija! – juokais pratariu vienintelę žinomą frazę latviškai (Tegyvuoja laisva Latvija!). Kelio atkarpa nuo Zarasų iki Daugpilio daug kur rekonstruojama, daug šviesoforų, tad įveikdami tuos 22 km sugaištame nemažai laiko. Daugpilio prieigose GPS išsiunčia mus į apvažiavimą. Tai plius 10–12 km, nei būtų tiesiai per miestą, bet mūsų vedliui paklūstame. Kurį laiką judame Rezeknės kryptimi, bet greitai navigatorius mus įvelia į ne itin malonią kelionę žvyrkeliais per smarkiai kertamus miškus. Kairėn, dešinėn, vėl kairėn… Ir taip apie 20 kilometrų. Be GPS tikrai nerastume kelio. Pagaliau išnyrame iš miško, automobilį kresteli paskutinėje žvyrkelio duobutėje ir mes užšokame ant asfalto jau pačioje Varkavoje.

Valsčiuje užsukame į jo pirmininkės Skaidritės Mednės kabinetą. Nerandame, bet greitai ir ji pasirodo. Bendraujame rusų kalba. Prisistatome, sakau atvykome iš didelės Ignalinos pažiūrėti mažos, supažindiname su projektu „8,5 Ignalinos“. Ponia Skaidritė nustemba, kad tiek daug Europoje yra Ignalinų. Savivaldybė viename pastate su biblioteka, krašto muziejumi. Anksčiau čia buvo mokykla, kurios labai įdomi istorija, bet apie tai kiek vėliau. Pirmininkei ir krašto muziejui paliekame suvenyrų, kurių mums parūpino rajono savivaldybė. Šį tą atvežėme ir nuo „Mūsų Ignalinos“.

Ignalinoje – dvi sodybos

Pirmininkė palydi į Ignaliną, esančią už 2,5 km nuo Varkavos. Kaimo prieigose mus pasitinka šimtai avių, jas augina ignaliniečiai. Latviška Ignalina – dvi gyvenamos sodybos, kuriose – 6 žmonės. Trečia, jos paskutinei gyventojai pernai išėjus Anapilin, stovi tuščia. Sukame į didesnę, keturių žmonių sodybą. Mus pasitinka Inara ir Leontina. Dar – labai draugiški šuo ir katinas. Inara pasakoja, kad jos šeima čia sodybą nusipirko 1985 m., bet kodėl vietovė vadinama Ignalina – nežino. Anksčiau ji turėjo dar vieną pavadinimą pagal vieno gyventojo pravardę – Dabolnieki. Vyresnė Leontina taip pat nėra nieko girdėjusi dėl pavadinimo kilmės. Kadaise dirbo „Varkavos“ kolūkyje vyr. zootechnike, bet iš kur čia Ignalina – niekas niekada nekalbėjo. Tarpukariu dvaro nebuvo, dvarininko vardu Ignas, Ignatas – taip pat.

Kol mes šnekame, valdytoja S. Mednė iš kitos sodybos, esančios už puskilometrio, atveža vyriausią Ignalinos gyventoją Lidiją Znuotinią. Ji gimusi 1940 m., pokaryje buvo ištremta į Sibirą, Irkutsko sritį, grįžo 1955 m. Tačiau ir ji nežino, iš kur toks pavadinimas. Sako, ir tėvai nieko niekada nepasakoję.

Taip nieko ir nesužinojome, iš kur Latvijoje atsirado Ignalina. Pokalbis su ignaliniečiais baigėsi vaišėmis, vaišinomės kava, sumuštiniais, sūriu. Fotografavomės, po to ponią Lidiją parvežėme namo, kur susipažinome su jos sūnumi Janiu ir anūke Emilija. Atsisveikiname ir grįžtame į valsčių.

Gerdami kavą pašnekame apie gyvenimą. Ignalinietės sako, kad gana dažnai važiuojančios į Lietuvą (į Zarasus) pirkti dujų balionų, nes pas mus jie dvigubai pigesni, sviesto (Latvijoje jo kilogramas kainuoja apie 10 eurų), kitų prekių. Taigi, nezirzėkime, kad pas mus viskas brangiau, nei kitur. Šiaip Latvijoje kainos panašios, kaip ir Lietuvoje (grįždami pasivaikščiojome Daugpilyje, kurį, ilgai nemačius, sunku atpažinti). Keliais centais pigesni degalai, euru – degtinė, o visos kitos kainos panašios.

Varkavoje

Užsukame į krašto muziejų, skirtą pirmajai mokyklai valstiečiams Latgaloje. Ją prieš 172-ejus metus savo lėšomis įkūrė du broliai Upeniekai. Įvairūs mokykliniai reikmenys, senos mokinių uniformos, audimo staklės, daug kitų daiktų. Ant mokyklinės lentos kreida užrašyti metai: 1845 – tada įkurta mokykla. 1889–1976 – mokyklos veiklos metai (1976 m. ji uždaryta). 1989 m. vėl atidaryta ir veikė iki 2016 m. Toliau 2089-ieji. „Gal tai bus tie metai, kai mokyklą vėl atidarys“, – juokiasi muziejaus direktorė Elvira Abolinia. Muziejuje yra ir vienas įdomus eksponatas – maišelis su žirniais, ant kurio kadaise mokytojas kampe klupdydavo prasižengusius mokinius. Išbandžiau, jausmas prastas, ilgai neišklūpėčiau.

Grįžtame namo, neišsiaiškinę svarbiausio dalyko – kokia latviškos Ignalinos pavadinimo kilmė. Nors šiokia tokia viltis liko, nes, pasak Varkavos valsčiaus pirmininkės S. Mednės, jos vienos pažįstamos dukra studijuoja Daugpilyje. Jai dėstytojas buvo pavedęs parašyti darbą apie tos Ignalinos kilmę. Pirmininkė pažadėjo su ja susisiekti ir gauti informacijos. Belieka laukti.

Taigi, tai jau devintoji Ignalina. Kaip žinia, trys yra Lenkijoje, viena – Baltarusijoje, dar keturios su puse Lietuvoje (pusė yra Rokiškio r., kuri kažkada buvo vadinama Ignalina, dabar – Ignatiškiu). Ir štai devintoji – Latvijoje.

Apie Latvijos administracinį suskirstymą

Nuo 2009 m. liepos 1 d. Latvijoje neliko rajonų (buvo kaip Lietuvoje), administracinis suskirstymas susmulkėjo. Įkurtos 109 savivaldybės (latv. novadi), jos skirstomos į valsčius (latv. pagasti), kurių yra 494, šie maždaug atitinka mūsiškes apylinkes. Latviškas valsčiaus pavadinimas pagasts kilęs iš Senovės Rusios (rus. pogost – užvažiuojamasis kiemas, dab. viešbutis). Valsčiaus teritorijoje paprastai yra vienas miestelis ar gyvenvietė, neturinti miestelio teisių, ir keli ar keliolika kaimų. Savivaldybes sudaro nuo 2 iki 25 valsčių.

Valsčiaus valdžia – taryba, susidedanti iš 5–13 deputatų, kurie sudaro 3–5 komitetus. Valsčiaus administracijai vadovauja valsčiaus tarybos pirmininkas (vadovas) ir jam bei tarybai pavaldus vykdomasis direktorius. Valsčius įgaliotas rūpintis visais socialiniais, kultūros ir sporto organizavimo, vietinės infrastruktūros ir valsčiaus turto priežiūros klausimais. Valsčiai Latvijoje turi savo biudžetą, kurį sudaro tiesioginiai mokesčiai, pajamos už paslaugas ir valstybės biudžeto dotacijos.

Varkavos savivaldybėje yra 3 valsčiai, centras – Vecvarkavoje (Senojoje Varkavoje), savivaldybės plotas – 288,9 km2, gyventojų – 2412, gyventojų tankumas – 8 žm./km2.

Autoriaus nuotr. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!