Nors visa širdimi didžiuojuosi būdama lietuvė ir džiaugiuosi gimusi Lietuvoje, tačiau paskutiniu metu vis neapleidžia mintis, kad gal Afrikoje būtų buvę geriau. O Jūs? Tik pažiūrėkite, kokie svarbūs tame  žemyne gyvenantys žmonės mūsų „seserims ir broliams“. Kokia garbė  rūpintis jais, aukotis dėl jų. Mūsų mažiesiems tautiečiams nuo vaikystės skiepijama meilė  Afrikos vaikams ir mokoma dalytis savo duonos kąsniu  su jais. O štai su Lietuvoje gyvenančiu „kaimiečiu“ gėda net labintis. Kita vertus, gal mūsų „inteligentija“ ir „elitas“ bijo, kad tas „kaimietis“ pasirodys kur kas protingesnis, išmintingesnis, doresnis ir svarbiausia – darbštesnis. Juk pirmiausia į sostinę išvyko siekiantys mokslo (kai kurie ir sugrįžo), o paskui  „tuntais išplaukė“ tinginiai. Paklausius gerb. Prezidentės  ir Vyriausybės kabineto kalbų ir postringavimų, peršasi išvada, kad arba jie niekada nebuvo iškėlę kojos iš sostinės, arba jiems taip gėda dėl mūsų, provincialų, kad apsimeta, jog Lietuva prasideda ir baigiasi Vilniaus centre.

Bet mes žinome, kad taip nėra. Mūsų čia kol kas dar yra. Tik ar ilgai bebūsime…

Į redakciją kreipėsi moteris, kuriai nebuvo suteikta reikalinga medicinos pagalba, nes tokia tvarka – greičiau nuo provincialų išlaisvinti Lietuvą, mat aukštuomenei gėda dėl jų pasirodyti Europoje, be to, negražiai atrodo statistikos lentelės. 

Rugpjūčio 12 d. moteris iš Kazitiškio seniūnijos atvyko į Ignaliną, vedina baisių skausmų. Jai  skausminga sąnarių liga jau seniai diagnozuota ir žinoma. Moteriai tepadeda kasdien naudojami stiprūs nuskausminamieji, neretai tenka ir ligoninėje pagulėti. Kadangi vaistai baigėsi, ją artimieji, ieškodami pagalbos, atvežė į miestą. Logiška, kad jos bandė pirmiausia ieškoti vaistinėje.

„Kadangi mano liga aiški ir niekas nieko naujo man nebepasakys, aš lėkiau į vaistinę prašytis vaistų. Deja, vaistininkė patikino, kad jokiu būdu negalinti be recepto man duoti vaistų nuo skausmo. Pas savo šeimos gydytoją nueiti negalėjau, nes jau žinojau, jog atostogauja. Bet kuriam  žmogui nesinori eiti pas kitą gydytoją ir aš niekaip nesuprantu, kai žmonėms siūloma tai daryti. Tavo gydytojas jau kaip šeimos narys – jis žino, kaip su tavimi bendrauti, žino tavo „navatnumus“, ligas, gyvenimo sąlygas ir greičiausia žino, kaip savo gyvenimą baigsi, gal tik  nepasako. O dabar, nuėjus pas kitą, jis vėl ims tave „nuo nulio“ tyrinėti, analizuoti ir t. t. O kitam žmogui gal net ir nusirengti prie svetimo gydytojo nejauku. Juk man tik receptą vaistams (Tramadol) išrašyt reikia.

Taigi, vaistininkė pasiūlė išeitį iki pirmadienio – užsukti į Priėmimo skyrių, kur man tikrai suteiks pagalbą – suleis nuskausminamųjų. Taip ir padariau. Šiaip taip užsirangiau į Priėmimo skyrių. Ten sutiktas gydytojas mane tiesiog pribloškė. Jis elgėsi labai nemandagiai, net atšiauriai ir mes  su juos tiesiog susikibome taip, kad paskui, kilus triukšmui, atskubėjo ir gydytojas Aleksandras Krūtinis. Mane sutikęs nepažįstamas gydytojas liepė man eiti pas bet kokį poliklinikoje budintį gydytoją ir pasiimti siuntimą pas chirurgą-traumatologą, tada tik su manimi kalbės. O šiaip jie esą visokiems čia vaikštantiems pagalbos neteikia.

Pyktelėjusi pasakiau jam, kad švaisto valstybės lėšas, jei nori, kad aš važiuočiau namo, o jau parvažiavusi  kviesčiausi greitąją pagalbą. Niekas nesikeitė. Gydytojas A. Krūtinis jam neprieštaravo, netgi palaikė jo versiją. Tiesa, pasiūlė paguldyti į Terapijos skyrių. Išrėkiau ir aš  jiems nemandagiai, kad jei tik galėčiau, tai jau tikrai pas juos nieku gyvu neičiau, bet kaulus gręžiantis skausmas tiesiog nepakeliamas. Gyvenime nesijaučiau tokia įžeista, pažeminta, atstumta ir nereikalinga. Norėjosi numirti čia pat. Akimirką nežinojau, kuris skausmas buvo stipresnis: ar kaulų, ar širdies. Tai Lietuva… jei tuokart esąs viršesnis, tai mina tave po kojom, kaip laukinį šunį…

Net nepastebėjau, iš kur ir kaip išdygusi pasivijo mane Greitosios pagalbos felčerė. Ji paėmė mane už parankės ir nusivedė į automobilį. Ramiai, tyliai man suleido nuskausminamųjų vaistų ir… viskas nurimo. Tik tiek tereikėjo. Labai prašau padėkoti tądien dirbusiai Greitosios pagalbos brigadai (budėjusiai rugpjūčio 12 d.), kurie, nepraradę žmoniškumo, yra atjaučiantys ir supratingi žmonės. Nuoširdi mano padėka jiems“, – kalbėjo Palovėja Stonienė.

Skamba keistai. Regis, tikrais bejausmiai monstrais virsta mūsų seserys ir broliai. Kita vertus, tuo pasirūpino valdžios institucijos, kurios taip surežisavo šalies ekonominės ir socialinės situacijos stabilizavimą bei gerinimą, kad, kaip ir minėjau, kuo skubiau „susinaikintų“ provincija. Ne išimtis ir sveikatos priežiūros sistema. Valdžia, naikindama gydymo įstaigas, apeliuoja į paslaugų kokybę. O mes po metų nebeturėsime jokios pagalbos: nei kokybiškos, nei prastos. Ir tie svaičiojimai apie atvyksiančius jaunus specialistus – utopija. Ir didžiųjų šalies miestų ligoninės – ne guminės ir jiems mes taip pat nereikalingi. Maža to, gydytojai, kurie taip pat esą žmonės, irgi pasimetę: tarp sistemos ir aibės popierių bei tiesioginio savo darbo. Ką daryti: pažeisti įstatymą ir netekti darbo ar nusižengti debesyse plaukiojančiai Hipokrato priesaikai? Mat Sveikatos priežiūros sistema ir Hipokrato priesaika – tampa nesuderinamais dalykais. Taip nusigyvenome, kad gydytojas negali gydyti žmonių, nes sistema jam neleidžia to daryti. Sąžiningesni ir labiau atsidavę medikai ieško išeičių, laviruoja tarp sąžinės ir pareigos, kad tik pagelbėtų žmogui, nes jaučiasi sėdintys toje pačioje valtyje. Įpratusieji gauti papildomą dovaną už tai, kad atliktų savo darbą, tebesielgia taip ir toliau, nes jiems nesvarbu, kad skęsta jų laivas, svarbu – šiandien nerūpestingai ir sočiai praleista diena, naivaus paciento dėka papildyta kišenė.

Rajoninės ligoninės naikinamos, į regionines pretenduojančios ligoninės taip pat ne auksu ir ne sąžiningumu žiba, o atstumai! Kita vertus, įdomiai atrodo ir tai, kad, tarkim, mūsų rajono gyventojai, patekę į Priėmimo skyrių dėl   apendicito, gabenami į artimiausią ligoninę (į Švenčionis). Ir neretai grįžta atgal. Kodėl? Teoriškai rekomendacijose nurodyta, kad mus privalo vežti ten, tačiau praktiškai mūsų ten nepriima, nes mes esame Panevėžio teritorinių ligonių kasų „duona“, o Švenčionių ligoninę „maitina“ Vilniaus teritorinių ligonių kasos. Ir jei mums suteiks paslaugą švenčioniškiai, tai jiems už tai niekas nesumokės. Tai bent sistema! Tobula!

Grįžtant prie mūsų skaitytojos P. Stonienės istorijos, akivaizdu, kad šįkart pritrūko tolerancijos, kantrybės ir įsiklausymo.

Ignalinos ligoninei laikinai vadovaujanti Anestezijos ir intensyvios terapijos skyriaus vedėja Dalia Zigmantienė patikino, jog rajono gyventojai kol kas tikrai turėtų būtų ramūs ir žinoti, kad pirmoji pagalba jiems bus suteikta, patekus į gydymo įstaigą atlikta apžiūra, reikalingi tyrimai, prireikus, žmogus paguldomas parai stebėjimo palatoje arba, esant sudėtingesnei situacijai, gabenamas į aukštesnio lygio gydymo įstaigą.

Gyd. D. Zigmantienė pažadėjo, kad būtinai bus išsiaiškintos įvykusio nesusipratimo aplinkybės, susisiekta su gerb. P. Stoniene ir asmeniškai atsiprašyta.

Mūsų labai nedaug belikę ir mes negalime paklusti kažkieno diktuojamiems įstatymams „Skaldyk ir valdyk“. Kuo labiau susipriešinę būsime, kuo stipriau vienas kito nekęsime, tuo lengviau bus mus kvailinti ir stumdyti. Mūsų sąjungininkas – kantrybė, tolerancija, supratingumas ir vienybė ne žodžiuose, o darbuose ir veiksmuose.