Skip to content

Istorija: užmarštis ir nutylėjimai

Arminė NORKĖ (Mažulonys)

Gražiai buvo paminėta rugsėjo 1-oji – žinių diena. Mokytojams teko daug gėlių, vaikučiai buvo švariai aprengti,  ir vieniems, ir kitiems valdžia pabėrė daug pažadų. Ypač mokytojams – žadėjo didesnius atlyginimus.

O vaikučiams kažkodėl nebuvo kalbama apie tai, kas jų laukia po visų mokslų. Ir apie ką čia kalbėsi: apie tai, kad pirma klasė – tai pirmas laiptelis siekiant bedarbio laipsnio? Būtų nepatriotiška. Tad visi ir tylėjo.

Tylėta, o gal ir užmiršta buvo dar apie vieną dalyką: šią žinių dieną prieš 68 metus, 1939 m. rugsėjo 1 d., prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Apie būsimas pratybas „Zapad“ kalbama labai išsamiai, o tai, kad Antrąjį pasaulinį karą Hitleris (beje, vegetaras, tai jums jokių minčių nesukelia?) galėjo pradėti tik todėl, kad jo sąjungininku tuo metu buvo Stalinas – jau pamiršta.

Suprantama, kai šito nenori prisiminti Rusija. Tai jai neparanku. Dar kas nors primins, kad praėjus lygiai trims savaitėms, 1939 m. rugsėjo 22 d., Breste įvyko bendras Raudonosios armijos ir vokiečių kariuomenės paradas. Kaip tada birželio 22-ąją minėsi? Bet kodėl apie tai nepašnekėjo Lietuvos žurnalistai – jiems irgi birželio 22 d. – įprastesnė data?

Žurnalistai, beje, kaip ir politikai bei istorikai, daug ko nepašneka. Štai rugsėjo 2–9 d. Lietuvoje vyksta Čijūnės Sugiharos savaitė. Istorikai sako, kad karo pradžioje į Lietuvą pasitraukę žydai po sovietinės okupacijos atsidūrė spąstuose: visi keliai į laisvę vedė arba per nacių okupuotą Europą, arba per tą pačią Sovietų Sąjungą, tad išvykti į Palestiną arba į JAV buvo įmanoma tik Rytų kryptimi. Tačiau tam visų pirma reikėjo priimančios šalies vizos. Ir kalbant apie tai, teigiama, kad daugybę žydų išgelbėjo tuometinis Japonijos pasiuntinys Lietuvoje, išdavęs jiems vizas.

1940-ųjų vasaros pabaigoje vizas galėjo išduoti tik dvi valstybės, kurių konsulatai dar veikė Lietuvoje: Vokietijos sąjungininkė Japonija ir hitlerininkų jau okupuota Olandija, dar valdanti Pietryčių Azijoje esančias savo kolonijas Surinamą ir Kurakao. Tačiau kažkodėl nutylima, kad Ch. Sugihara išdavinėjo tranzitines vizas, nes Japonijos vyriausybė jam buvo griežtai prisakiusi, kad jis gali išduoti tik tranzitines vizas ir tik tiems, kurie turi vizą su nurodytu galutiniu vykimo punktu, garantuojančias, kad tie žmonės neliks Japonijoje.

Tokias vizas išdavinėjo tik Olandijos garbės konsulas Kaune Janas Zvartendijkas. Teigiama,  jis išdavė 2345 vizas. Iš Olandijos konsulato žydai traukė į Japonijos konsulatą, kur tranzitinę vizą gaudavo iš Č. Sugiharos. Tad be J. Zvartendijko vizos Č. Sugihara nė vieno žydo nebūtų išgelbėjęs, ir kodėl visa garbė iki šiol tenka jam – niekas nepaaiškina.

J. Zvartendijkui pavyko išvykti iš okupuotos Lietuvos, tačiau Olandijoje jis ilgai gyveno užmarštyje. Tik 1963 metais, kai vienas JAV laikraštis išspausdino straipsnį apie jį, pavadintą „Kurasao angelas“, jis buvo iškviestas į Olandijos užsienio reikalų ministeriją, tačiau tada jam nepavyko sužinoti, kiek žydų jis išgelbėjo. Tik 1976 metų rugsėjį gautame laiške iš Japonijos buvo pranešta, kad iš Lietuvos į Japoniją atvyko 2 178 žydai.

Šį skaičių reikėtų laikyti oficialiu. Tačiau kai Lietuvoje kalbama apie Č. Sugiharą, teigiama, kad su jo išduotomis vizomis į Japoniją atvyko daugiau kaip 6 tūkstančiai žydų. Ko gero, dar po kurio laiko šis skaičius padidės ir iki 10 tūkstančių.

Kodėl J. Zvartendijkui esant gyvam, su juo susisiekė ir padėkojo tik vienas iš jo išgelbėtų žydų – iš Telšių kilęs Natanas Gutvirtas? Kodėl jis buvo užmirštas, nors, grįžęs iš sovietų okupuotos Lietuvos į nacionalsocialistų okupuotą Olandiją, rizikavo gyvybe – nebūtų išgyvenęs, jeigu gestapas būtų sužinojęs apie jo veiklą gelbstint žydus.

Istorija kartais įdomiai „vinguriuoja“. Štai rugsėjo 1-osios išvakarėse žiniasklaida pažymėjo Velso princesės Dianos žuvimo dvidešimtmetį. Vadino „monarchijos pažiba“, „žmonių širdžių karaliene“, nors monarchijai ji pridarė gėdos. Teigiama, kad dar prieš skyrybas su Čarlzu Diana turėjo ryšių su liokajumi, asmens sargybiniu, arklininku, o po skyrybų jos gerbėjų buvę devyni, du paskutiniai – musulmonai. Važiuodama viena mašina su pakistaniečiu Dodžiu Al Fajedu ji ir žuvo. Beje, ši laisvo elgesio princesė prieš pat mirtį vienam savo pažįstamam pasakojo neketinanti tekėti už „Dodiko“.

Gal kam įdomu, kad Diana elgėsi kaip jos motina Frances, kuri ištekėjo už Altropo vikonto bei 8-ojo grafo Edwardo Spenserio ir gyveno rūmuose, kol nepabėgo su vedusiu vieno tapetų verslo paveldėtoju, kai Dianai buvo aštuoneri. Bet argi galima griauti mitą ir tiesiog pasakyti, kad karalius nuogas – kad Diana buvo paprasčiausia vyrus išnaudojusi pasileidėlė. Istorija to neatleistų.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here