Vasarą rašėme apie atliekų tvarkymo sistemos naujoves, įsigaliojusias taisykles, priminėme atsakomybes, teises ir pareigas. Visai neseniai sulaukėme ignalinietės ponios Stasės pasakojimo, atskleidžiančio naujų atliekų tvarkymo taisyklių spragas. Manome, jos vertos dėmesio, nes tos spragos žeidžia ir žemina žmogų, kelia nepasitenkinimą, iš kurio išauga priešiškumas. O ar mums reikia priešiškai nusiteikusių žmonių, jei planuojame mūsų miestui siekti turistus viliojančio Meilės miesto statuso?

„Sutinku su viskuo, ką rašėte straipsnyje. Tikrai reikia žmonėms būti labiau sąmoningiems, kontroliuoti vieniems kitus ir panašiai, tačiau žmonės turi jausti ir valdžios institucijų palaikymą ir motyvavimą, „paskatinimą“ už sąžiningai pasiektus rezultatus. Paskelbus apie pasikeitimus, naują sutartį su savivaldybės įmonė „Kompata“ sudariau ir… likau nubausta.

Su šeima gyvename netoli Ignalinos karių kapinių privačiame name. Mūsų yra 6 žmonės. Aš, vyras, dukra ir trys jos vaikai. Visi gyvename taupiai, nuo senų laikų visas atliekas taip pat tvarkome atsakingai ir kaip dabar madinga sakyti – „išmaniai“. Viską rūšiuojame, kompostuojame, popierių naudojame krosnies kūrimui. Anksčiau niekur nepanaudojamas atliekas veždavo du kartus per mėnesį, o rūšiuotas nešdavom į konteinerius šalia karių kapinių. Pasakysiu teisybę. Kai vaikai dar buvo maži, tuos du kartus sugebėdavome surinkti atliekų pilnus konteinerius, nes naudojome sauskelnes. O dabar? Daugiausia atliekų surenkame du mažus maišiukus arba, kitaip sakant, du atliekų kibirus. Žodžiu, išveždavo pustuščius konteinerius, tačiau nė karto man niekas iš SĮ „Kompata“ nepaskambino ir nepasakė, kad „jūs kas mėnesį permokate dvigubai, gal mes kelis mėnesius neimsime mokesčio iš jūsų, nes jų  sutaupėte“… Tiek to, šitą aš suprantu. Kaip nors jau. Tačiau dabar sudarius naują sutartį, nustėrau. Man įteikė naują didelį konteinerį, už kurį, žinoma, ir mokėti reik daugiau, ir dar atliekos bus vežamos 3 kartus per mėnesį. Kodėl? Jūs bent įsivaizduojate, kaip žmogus jautiesi? Stengiesi, rūšiuoji, tvarkaisi, vaikus mokini sąžiningai elgtis, o tau brūkšteli už tai dvigubą mokestį. „Nepatinka kažkas? Eik į savivaldybę ir aiškinkis. Mes vykdome įsakymus ir nieko pakeisti negalime…“ – rėžė man „Kompatos“ vadovas Vytautas Čepulėnas.

Tai kam tada viso to reikia? Kam ta priežiūra, rūšiavimas, tvarkymas? Meskim viską į krūvą po langais, susirinks „Kompata“ ir tegul daro ką nori su tomis šiukšlėmis. Mes gi šitokius mokesčius mokame jau ir už nieką. Žinote, ką darome su dukra? Kiekvieną kartą su datomis fotografuojame savo buitinių atliekų konteinerį, prieš išvežant jį, kad turėčiau savivaldybei įrodymą. Jiems, gaunantiems atlygius tūkstančiais, žinoma, kad nėra taip reikšminga dešimt eurų į vieną pusę ar kitą, o kelis šimtus gaunančiam pensininkui ir minimalų atlygį moteriai, auginančiai vaikus, kiekvienas euras yra gyvybiškai svarbus.

Skaudu dėl to, kad jautiesi įžūliai kvailinamas. Visi tik ir galvoja, kaip surasti, užfiksuoti, prispausti ir nubausti „blogiukus“. O kodėl niekas negalvoja, kaip paskatinti žmones mažiau šiukšlinti, kaip padėti jiems rūšiuojant atliekas taupyti? Gal reikėtų keisti požiūrį? Vietoj mušimo, barimo ir gąsdinimo mokesčiais bei baudomis parodyti dėmesį, užmegzti kontaktą, pagirti už gerus rezultatus, pradžiuginti mažesne sąskaita ir panašiai. Suprantama, kad sunku kontroliuoti daugiabučių namų gyventojų atliekų kiekius, tačiau privačiuose namuose tai padaryti tikrai galima ir būtina“, – svarsto ponia Stasė.

Į problemą – filosofiškai

Nežiūrėkime į kiekvieną žmogų, kaip į potencialų nusikaltėlį, kurį žūt būt reikia paversti auka, t. y. supančioti magiškomis (vienpusėmis) sutartimis, apkrauti visais įmanomais mokesčiais ir, įrėmus šautuvo vamzdį į nugarą, versti keliaklupsčiauti. Būti viską sprendžiančiu vadovu (kalbu ne apie konkrečią įstaigą)  yra gerai, bet jei tie sprendimai atneša visuomenei daugiau žalos, nei naudos, gal reikia kažką keisti (požiūrį, patarėjus ar postą). Visi mes, anų laikų žmonės, esame suluošinti. Skambiomis europietiškomis frazėmis kalbėt jau dauguma išmokome, o štai mąstyti ir elgtis europietiškai (laisvai, nesavanaudiškai) vargu ar išmoksime, nes to nuoširdžiai nenorime. Šita priešprieša slegia ir mus pačius, kenkia gyvenimo kokybei, atsispindi darbo rezultatuose. Tai labiausia pastebi mąstanti jaunoji karta. Jiems tai nepatinka, bet mes dar jaučiamės tvirti ir solidūs, tad negalime užleisti žaliukams pozicijų, todėl emigruoti reikia jiems, o ne mums pasitraukti į atsargą…