Po kelionės padedu kuprinę į kambario kampą. Porą dienų jos neliečiu. Lai galvoje įspūdžiai susisluoksniuos, susirūšiuos, susidėstys paeiliui. Viešnagė Odesoje paveikė emociškai. Netgi sukrėtė. Tai buvo lyg pasižiūrėjimas atgal, kur mes jau buvome, ir proceso, dabar vykstančio kariaujančioje šalyje, stebėjimas.

Odesos vaizdai

Po kelių dienų iš kuprinės išsitraukiu fotoaparatą. Jis jau seniai tapo nuolatiniu kelionių atributu. Fotografuotus ir filmuotus vaizdus perkeliu į didesnę kompiuterinę talpą. Dažnai peržiūriu kelionių įrašus. Smagu prisiminti matytus miestus, didesnius ar mažesnius vandenis, šalis, žmones, gyvenančius skirtingose žemės vietose, bet viename ir tame pačiame mūsų pasaulyje. Prisiminimai gaivina atmintį, pristabdo skubų gyvenimo tempą. Įsijungiu kompiuterį ir jau matau Odesos vaizdus.

Regiu nuostabų Odesos operos ir baleto teatro pastatą – vieną gražiausių tokio tipo pastatų Europoje. Gėriuosi Vienos baroko architektūra, skulptūromis, statulomis, fontanais. Prie teatro mokslo metų pabaigtuves triukšmingai švenčia daugiatautis akademinis jaunimas: Odesoje daug studijuojančių vaikinų ir merginų iš aplinkinių šalių. Ypač iš Gruzijos, Moldavijos. Matosi jaunimo iš Afrikos. Šiame mieste daug aukštųjų mokyklų.

Prie teatro fontanų, fasado fotografuojasi jaunavedžiai. Praeivė, matyt, teisininkė, ironiškai tarsteli: „Tai mūsų būsimos bylos.“

Diena saulėta, šilta, netgi karšta. Skveruose, pajūrio alėjose po didžiuliais medžiais vėsu ir gera. Nepakartojamo grožio Operos teatro vidus: koridoriai, įspūdingai prabangi ir puošni salė, paauksuotos ložės, šviestuvai. Šioje meno šventovėje matėme Kijevo modernaus baleto spektaklį „Gulbių ežeras“, palikusį kontraversišką įspūdį.

Fotografavau garsiuosius Potiomkino laiptus, vedančius nuo pat Juodosios jūros aukštyn – į miestą. Laiptai – Odesos simbolis ir puikuojasi visuose reklaminiuose ir pažintiniuose leidiniuose.

Paminklas Odesos įkūrėjams, pastatytas 1900 m. Tai miestiečių padėka imperatorienei Jekaterinai ir jos bendraminčiams, kurių pastangomis ir lėšomis buvo įkurtas uostas ir miestas.

Monitoriuje matau Leokono statulą, skulptūrų sodą, Voroncovų rūmus, devyniolikto amžiaus pabaigos ir dvidešimtojo pradžios architektūros šedevrą – pasažą, pilnutėlius poilsiautojų Delfino, Arkadijaus, Lanžerono paplūdimius. Nors uostas greta, tačiau jūros vanduo švarus ir skaidrus, oras neužterštas laivų dūmais, smėlis ne Palangos, bet birus ir malonus kojoms ir kūnui. Į vieną ir į kitą pusę vaikšto džiovintos žuvies, pyragaičių, šalto alaus prekeiviai. Niekas nedraudžia paėjėti atokiau nuo jūros ir kavinėse bei restoranėliuose pasivaišinti taurele stipresnio gėrimo, kava, arbata. Apsvaigusių nuo alkoholio žmonių nesimato. Gal kartais perlenkiama su tais draudimais. Nėra taip baisu, kaip atrodo seimūnams.

Spalvinga, erdvi, daugiaaukštė Graikų aikštė su didžiulėmis parduotuvėmis. O ką jau kalbėti apie aprašytą ir apdainuotą, įvairiomis istorijomis garsėjančią Deribasovskaja gatvę, pilną turistų ir kavinių lankytojų. Vietiniai gyventojai šeimomis ir pavieniui mėgsta pasivaikščioti Primorskij bulvaru…

Daug fotografuota. Dabar kiekvieną kadrą ar filmuotą siužetą neskubėdamas galiu peržiūrėti ir parodyti draugams.

Odesiečio pasas

Kaip suvenyrą iš Odesos parsivežiau odesiečio pasą. Šis tamsiai rudais viršeliais „dokumentas“ panašus į tikrą. Tik turinys kitoks. Pirmajame puslapyje įrašoma pavardė, vardas, būtinai pravardė, pomėgis, pavyzdžiui – alaus mėgėjas arba žvejys, paso galiojimo laikas – iki 3000-ųjų metų. Šiame pase galima rasti visą turistui reikalingą informaciją. Yra visų svarbiausių objektų nuotraukos. Suprantama, policininkui tokio paso nerodysi, bet kaip keliautojo pažymėjimas jis įdomus.

Humoro sostinė

Odesiečiai linksmi, nenuobodūs žmonės. Nuo seno žinome Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romaną „Dvylika kėdžių“. Autoriai gimė šiame mieste, tad ir jų personažai – Odesos senbuviai.

Garsaus humoristo Michailo Žvaneckio vardu pavadintame bulvare pastebėjau vyriškį, prekiaujantį knygomis ir guviai besišnekučiuojantį su besidominčiais jomis. Pamatęs bežioplinėjantį miesto svečią, pakvietė prisėsti ant suoliuko. Prisėdau. Susipažinome. Prekeivis prisistatė esąs rašytojas, dainininkas, žurnalistas Albertas Valentinovičius Malinovskis. Knygų autorius padavė vizitinę kortelę, kurią tuoj pat įsidėjau į kuprinę, ir pasisiūlė papasakoti naujausią anekdotą.

Žmogus, tiksliau, vėlė, atvyko pas šv. Petrą.

– Ar negalėčiau prieš nueidamas į paskyrimo vietą pamatyti ir pragarą, ir rojų?

– Kodėl gi ne, – atsakė šventasis. – Prašau.

Pragare daug šauksmo ir dantų griežimo. Vėlės miršta iš bado, nors stalai pilni maisto. Tik įrankiai ilgais kotais. Vėlės mojuoja jais, negalėdamos pasimaitinti.

Toks pat vaizdas ir rojuj. Tik vėlės linksmos, patenkintos.

– Kodėl taip yra? – paklausė atvykėlis.

– Nesunku suprasti, – tarė Petras, – čia mokoma vienas kitą maitinti.

Ne pats linksmiausias anekdotas, bet potekstė pamokanti.

Knieti perpasakoti dar vieną anekdotą. Juolab jų niekada nebūna per daug.

Vyriškis susitinka panelę.

– Ar negalėtumėm mudu susitikti rytoj? – klausia vyriškis.

– Ką jūs, – atsako panelė. – Aš ištekėjusi.

– Tada šiandien, – pasiūlo vyriškis.

Humoristinių knygų autorius, rašytojas ir žurnalistas Valentinas Malinovskis papasakoja apie save, išsako miesto naujienas ir dovanoja naujausią savo leidinį – „Paplūdimio istorijos“. Malonus susitikimas.

Dabar Odesos humorą reprezentuoja žymus humoro meistras R. Karcevas, neseniai, beje, viešėjęs Vilniuje.

Kodėl tiek daug odesiečių turi linksmus plaučius? Nežinau, gal todėl, kad veikia jūra, oras ir apskritai: būnant Odesoje, neįmanoma būti paniurusiam.

Performansas balete

Daugybė reklamų siūlyte siūlo pasižiūrėti nors vieną spektaklį iš gausaus Operos ir baleto teatro repertuaro. Pasirinkome „Gulbių ežerą“. Šiaip taip gavome bilietus. Jei teatras prasideda nuo drabužinės, tai mums spektaklis prasidėjo nuo salės. Erdvė milžiniška, balkonų keturi aukštai, kupolai, arkos, kolonos. O sietynai kokie… O akustika… Pirmose eilėse girdi, ką kalba gale sėdintys. Negali patikėti, kad šis pastatas buvo statytas daugiau nei prieš porą šimtų metų. Tiesa, šio amžiaus pradžioje jis buvo rekonstruotas: įrengta šiuolaikiška kondicionavimo, fizinės saugos, priešgaisrinės, vaizdo stebėjimo sistemos. Tad sėdėdamas žiūrovo kėdėje-fotelyje jauti komfortą.

Masyvus scenos uždangalas pakyla aukštyn, prasiveria užuolaidos. Pasigirsta P. Čaikovskio muzika ir… po paraliais. Kas darosi? Į sceną įplasnoja nukaršusios gulbės, o iš šonų išbėga butaforiniais automatais ginkluoti žalieji žmogeliukai. Į viršų kyla ne ežero rūkas, o dūmai.

Gulbių šaudymas, pagrindinių herojų princo Zigfrido, Odetos kankinimas, daugkartinis nužudymas ir kėlimas iš mirusiųjų, garsiojo gulbių šokio vertimas stručių straksėjimu prie klasikinio baleto įpratusį žiūrovą pribloškė. O vietoj simfoninio orkestro naudojama fonograma visai nuvylė.

Kijevo modernaus baleto artistai šoko puikiai. Bent kai kas gero atmintyje išliko iš modernaus spektaklio.

Ukraina dar kariauja. Jai skauda nuo to, kas vyksta. Menas nelieka nuošalyje. Šitai reikia suprasti. Suprasti reikia baletmeisterį Radu Poklitaru, kuriantį drąsiai ir moderniai. Žiūrovas po truputį įpranta prie kitokio meno. Sunkoka įprasti.

Neiškęsiu nereplikuodamas. Pavasarį vyko paroda-mugė „ArtVilnius’17“. Buvo smagu joje apsilankyti. Pasidžiaugiau Dusetų dailės galerijos sėkme. Šį kartą jai atstovavo menininkų duetas – vyras ir žmona Kriukai. Jie pripažinti geriausiais šios mugės dailininkais. Kriukai sukūrė originalią instaliaciją „Keturios dienos Marse“. Šalia Dusetų galerijos ekspozicijos buvo eksponuojama nuogo, ūsuoto, pagyvenusio, atvirai besimasturbuojančio vyriško stovyla. Lankytojai šį „šedevrą“ iš tolo aplenkdavo. Taigi menas menui nelygu.

Tarp kuprinėje parsivežtų suvenyrų radau ir kavinės „Odesietė“ valgiaraštį. Aplankyti ją verta ir dėl įdomumo, ir dėl to, kad sočiai pavalgytum. Meniu – didžiulis. Dešimtys sriubų, po penketą patiekalų iš kiaulienos, vištienos, žuvies. O blynų… Per savaitę neišragautum.

Užsisakiau vištienos sultinį ir skrudintų karosų. Padavėja atnešė sriubą. Paviršiuje matosi geltona riebalų plėvelė. Įdėta vištos kulšelė ir sparnelis. Mūsų sultiniuose dangus matosi. Lietuvių žvejai karosus gaudo lydekoms privilioti. Ukrainiečių karosas į lėkštę netelpa. Iškeptas ir paskrudintas lyną atstoja. Skaniai pavalgius, galima paragauti ir ukrainietiškos degtinės „Slavutic“ taurelę. Alkoholinių gėrimų į Lietuvą galima įsivežti litrą. Verta, nes visos prekės ir paslaugos Ukrainoje pigios. Aišku, lyginant su mūsiškėmis. Dar pigios.

Autoriaus nuotr.