Nenustebinsiu nieko teikdama, kad kažką užpylė neregėti vandenys, skęsta sodybos, pasėliai, laukai. Daug sunkiau rasti žmonių, kurie nenukentėjo nuo lietaus, nei tų, kurie nukentėjo. Šiemet „plaukia“ ir tie, kurie net neįsivaizdavo galį „plaukti“. Todėl nė trupučio nenustebino didžiasaliečio Alberto Genio skambutis ir prašymas padėti rasti pagalbos.

Atvykus pas poną Albertą išties nustėrau. Visas kiemas plaukia vandenyje, dar matosi atslūgusio vandens žymės ant pamatų. Atvirai pasakius, baisu net pagalvot apie gyvenimą tokioje sodyboje. Na, o ponas Albertas, sako, gyvenąs. „Šitas namas iš tikrųjų priklauso ne man. Aš jį padovanojau dukrai Svetlanai, tačiau jai išvykus į užsienį, visą ūkį prižiūriu pagal paliktą man notaro patvirtintą įgaliojimą. Problema dėl nuolat skęstančio mūsų namo kilo tada, kai buvo iškeltas keliukas, juosiantis šį sklypą iš dviejų pusių. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias tekėti vandeniui į žemumą anapus keliuko. Iš kitų dviejų pusių, taip pat esančių aukščiau, vanduo vėl subėga pas mus, o ištekėti neturi kur. Štai ir plaukiam dabar. Grindys prapuvo, kaminas griūti dėl vaikštančių pamatų pradėjo. Kas visa tai sutvarkys? 

Kiek prašiau dar buvusios seniūnės patiesti pralaidą per kelią, kad nutrauktų tą vandenį. Nė piršto nepajudino. 2010 m. dar buvęs rajono meras Bronis Ropė atsiuntė raštą, kad susitarčiau su kaimynais dėl melioracijos darbų. Ką gi su jais susitarsi, kad jie ir patys vargsta dėl vandens, bet kasti neleidžia. Tai paprastas žmogus ar valdžia turi derinti visuomeninės paskirties objektų rengimo procesą ir vykdyti jį?“, – ir pyksta, ir kone verkia ponas A. Genys.

Taip, tai tiesa. Žmogus veikia pagal įgaliojimą, t. y. teisėtai. Na, mano manymu, kaminas tai negalėjo pasvirti ir pradėti griūti dėl retkarčiais pamatus apsemiančio vandens, bet profesionalai žino geriau. O štai, kad sklypas skęsta, nes nėra kur dingti susikaupusiam vandeniui, tai jau akivaizdu. Apie esančią situaciją nusprendėme pasikalbėti su vietos valdžia. Jie problemą mato globalesniu mastu.

Seniūnas Antanas Pauliukėnas patikino žinąs šią istoriją, nes ji siekianti dešimtmečius, tuos laikus, kai seniūno pareigas ėjo Gema Pundienė. „Pradžių pradžios aš net ir nežinau, tik galiu patikinti, kad tai labai sena istorija. Paskutinį kartą A. Genys buvo kreipęsis 2010 m. dėl pralaidos. Jam buvo atsakyta susitarti su kaimynais, kad savivaldybė galėtų nutiesti lietaus vandens magistralinę liniją per jų visų sklypus, idant būtų išspręsta problema. Šis sklypas yra žemiausioje vietoje ir jokia pralaida per kelią nenutrauktų to vandens. Ponas Albertas 7-erius metus laukė ir nieko nedarė, o dabar, užėjus lietingiems metams, vėl suskubo ieškoti pagalbos. Manau, situacija nesikeičia – darbus reikia pradėti ta pačia tvarka – susitarti su kaimynais. O tada jau galima žengti kitus žingsnius. Kita vertus, šie metai itin sudėtingi ir, patikėkite manimi, „skęsta“ daugybės žmonių namai, pasėliai, gyvuliai… Tačiau mes visi suprantame, kad vienu lazdelės mostu mes nieko nepakeisime“, – sako seniūnas A. Pauliukėnas.

Taigi, panašu, kad ponas Albertas pirmiausia turi atlikti „namų darbus“ – susėsti prie stalo su kaimynais, užtraukti taikos pypkę ir draugiškai parašyti prašymą dėl lietaus nuotekų magistralinės linijos nutiesimo. Paprasčiau nebūna, nes visos durys praviros, tereikia pasibelsti.

Autorės nuotr.