Regis, paskutiniu metu mūsų medikai atsidūrė po padidinamuoju stiklu, nes nė vienas jų atsidūsėjimas neprasprūsta nepastebėtas. Štai ir šįkart skambinusioji moteris verkė ir džiaugsmo, ir skausmo ašaromis. Tai šiek tiek paguodė ir mus, nes jau buvome bepradedą panikuoti dėl nebelikusio žmoniškumo medikų bendruomenėje – nes visi dalydavosi tik skaudžiomis patirtimis. Ponia Stasė Jurgelevičienė atseikėjo ir juodo, ir balto.

„Tikiuosi, kad mane suprasite, bet noriu ir padėkoti medikams, ir pasiguosti dėl jų abejingumo. Taip jau nutiko, kad vieni tave stumdo kaip šunį, o kiti, regis, savo dūšią atiduotų ir tavo skausmą pasiimtų, jei galėtų.

Praėjusį penktadienį dar prieš aštuntą valandą atvažiavome su vyru į VšĮ Ignalinos poliklinika pas chirurgą. Gydytojas turi dirbti nuo 8 val., tačiau atvyko 8.30 val. Suprask – aš čia savojo kabineto dievas, o jūs, pacientai, niekur nedingsite. Vyras užėjo į kabinetą, o aš likau už durų. Kai išgirdau gydytojo Aleksandro Čiupačenko žodžius „nieko tau nėra, viskas praeis“, įlėkiau kaip kulka į kabinetą ir, spėjusi pasisveikinti, pradėjau šaukti…

Žinoma, jums gali atrodyti, kad aš kokia  isterikė, todėl papasakosiu priešistorę, kuri daug ką paaiškins. Dar liepos pradžioje veršis mano vyrui stipriai sumušė ranką. Maždaug po savaitės skausmas vis  nesiliovė, vyras net vairuoti negalėjo, todėl kreipėmės į jau minėtą chirurgą Čiupačenko. Jis tada pasakė, kad  rentgeno nuotraukos daryti nereikia, nieko čia nėra, liepė tepti tepaliukais, dėti kompresus ir skausmas liausis. Klausėme gydytojo nurodymo, visą šį laiką dėjau kompresus, tepiau įvairiais tepalais, kol vieną dieną gana kantrus vyras  paprašė nuskausminamųjų. Taip kelias dienas kankinosi, kol pastebėjome išsikėlusį gumbą rankoje. Todėl praėjusį penktadienį vėl atvykome į polikliniką. 

Štai kas išprovokavo mano pyktį. Dar kartą pareikalavau gydytojo, kad duotų siuntimą rentgeniniam tyrimui, o jis man pasakė, kad aš jo nemokysiu kaip dirbti. Tada pasiėmiau vyro ambulatorinę kortelę ir išėjome iš šio kabineto su dideliu triukšmu. Nepasimetėme ir tuoj pat nuėjome pas šeimos gydytoją Artūrą Jasiulį. Kaip diena ir naktis. Mūsų gydytojas tuojau pat apžiūrėjo ranką ir pasakė, kad privalome pasidaryti rentgeno nuotrauką ir nueiti pas traumatologą. Išrašė siuntimus ir liepė vėl sugrįžti, jei kiltų kokių nesklandumų. Nemeluosiu, širdį suspaudė toks paprastas, žmoniškas gydytojo požiūris ir elgesys. Kai tave prieš minutę kaip šunį stumdė, ir kai tave priima kaip lygiavertį žmogų, atjaučia – tikrai jaudina.

Atlikę rentgeninį tyrimą Ignalinos ligoninėje, susisiekėme su Visagino ligonine. Paaiškėjo, kad mūsų iškart tą dieną nepriims, teks registruotis iš anksto ir nežinia kiek laukti eilės. Rizikavome. Užsukome pas rajono ligoninės traumatologą Karolį Stašaitį. Paaiškinau gydytojui padėtį ir jis, paklausęs, ar turime rentgeno nuotrauką, mandagiai mus priėmė. Jei šis gydytojas pokalbį su mumis pradėjo tik apžiūrėjęs rentgeno nuotrauką,  vadinasi, ji reikalinga buvo, o A. Čiupačenko nuo liepos mėnesio negalėjome prisiprašyti siuntimo į rentgeną. Taigi, paaiškėjo, kad vyro rankoje susidaręs gumbas – pūlingi skysčiai. Juos gyd. Stašaitis ištraukė (apie 20 ml) ir pažadėjo tęsti gydymą toliau,  turime atvykti jau tiesiai pas jį.

Esu labai pasipiktinusi gyd. A. Čiupačenko ir noriu perspėti žmones saugotis šio neatsakingo specialisto, kad jų ar jų artimųjų gyvybė neatsidurtų pavojuje.

Ir labai nuoširdžiai noriu padėkoti šeimos gydytojui A. Jasiuliui ir gydytojui K. Stašaičiui. Kuo geriausios kloties judviems, sėkmės sunkiame darbe ir asmeniniame gyvenime bei supratingų pacientų“, – baigdama pasakojimą linkėjo S. Jurgelevičienė.

Ką čia bepridursi. Ponui Jurgelevičiui linkime kuo greičiau pasveikti ir sugrįžti į pilnavertį gyvenimą, o mūsų medikams – nesiblaškyti: jei savo gyvenimą paskyrėte sveikesnės visuomenės puoselėjimui, kitų sveikatos ir gyvybės saugojimui, tai ir grumkitės už savo gyvenimą, o ne prieš jį.