MI puslapiuose jau rašėme, kad Ignalinos miškų urėdijos darbuotojus aplankė svečiai iš sostinės – miškų valdymo pertvarkos vykdytojai: aplinkos viceministras Martynas Norbutas ir Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus Donatas Dudutis. Susitikimo svečiai pristatė pagrindinius pertvarkos principus ir kelių ateinančių mėnesių perspektyvas, pasėjo dar daugiau nerimo ir nežinomybės bei pažėrė nesantaikos smilčių į liepsnojantį miškininkų susipriešinimo laužą.
Urėdui Alfredui Aškelėnui pristačius svečius ir paskelbus susitikimo tikslą, visi sustingo ties pranešėjais. Urėdijos darbuotojus paraginęs būti aktyvius ir išsakyti nuomonę visais klausimais, ponas M. Norbutas žodį suteikė techninius pertvarkos reikalus puikiai įvaldžiusiam GAMD direktoriui D. Dudučiui.
Kokios urėdijos darbuotojų perspektyvos?
Artimiausi trys mėnesiai – sudėtingi visiems, nes nuo 2018 m. sausio 1 d. kažkas taps bedarbiu, o kažkas išeis į finišo tiesiąją. Tik tas finišas vienus veda į nežinomybę, tačiau, kaip sako politikai, užtikrina nuostabius atlyginimus, darbo ir gyvenimo kokybės pagerėjimą, žodžiu, per voratinklių tinklą kol kas neįžvelgiamą šviesią ateitį. Kitus su ištiesta ranka veda į Darbo biržą. Ir nors ministras Kęstutis Navickas viešai skelbia, kad „po pertvarkos visi miškų urėdijų darbuotojai, išskyrus vadovus, išsaugos savo darbo vietas. Darbo sutartyse, kurios su jais bus sudaromos, bus išsaugotas nepertraukiamasis darbo stažas ir visos Darbo kodekso numatytos garantijos“, jau pokalbio su pertvarkos atstovais paaiškėjo, kad tai netiesa. Nors – kaip pažiūrėsi. 2018 m. sausio 1 d. tai jie tikrai nebus atleisti, tačiau tai bus padaryta per artimiausius 2018 m. mėnesius būsimo naujo filialo vadovo sprendimu.
Trumpas vaizdelis. 2018 m. sausio 1 d. urėdas (kaip ir visi šalies urėdai) taps bedarbiu, o urėdija pakeis pavadinimą. Vietoj Ignalinos miškų urėdijos bus Valstybinė miškų urėdija. Žinoma, ženkliukams, lipdukams ant automobilių, antspaudams, lentelėms, blankams ir visokiems kitiems su pavadinimo keitimu susijusiems „niekeliams“ bus išleista kokių 8–10 mln., niekas net nekalba, nes čia tokie nereikšmingi dalykai. Negana to, per tą laiką bus sujungtos beveik visos urėdijos – dvi į vieną, arba trys į vieną, perskirstyti plotai (maždaug 1 žmogui – 1000 ha). Mūsų urėdija jungsis su Zarasais. Kas prie ko – neaišku. Deja, pertvarkos vykdytojai nepaaiškino, kaip tai realiai atrodys. Ar tiesiog bus pakabinta spyna ant vienos iš urėdijų pastatų ir didžiulių teritorijų su garažais ir ūkinėmis patalpomis, ar viskas liks savo vietoje, žinoma, išskyrus administracines patalpas, tik bus pakeistas pavadinimas. Kaip ten bebūtų, bet kažin, ar kas tiksliai skaičiavo darbuotojų „blaškymosi“ kaštus (transportą, laiką) tarp Zarasų ir Ignalinos.
Sujungus Ignaliną su Zarasais, po to, kai kiekviena urėdija įrodys, kad verta būti filialu, iki vasario pabaigos turės paskirtą filialo vadovą. Šiame konkurse galės dalyvauti tie, kas atitiks reikalavimus. Galbūt konkursą laimės ir dabartinis urėdas A. Aškelėnas, o gal kas nors kitas. Toliau, pagal siūlomą pavyzdinę schemą, kurią galima koreguoti, žinoma, aiškiai motyvuojant dar kelis mėnesius, filialo vadovas susirinks komandą, su kuria ir dirbs. Štai tada ir pajudės virtinės žmonių į Darbo biržą, nes pagal siūlomą schemą, filialo komandos bus gan kuklios. Gaila tik, kad niekas nepasako, kiek gi išsipūs pati Valstybinė miškų urėdija. Žinant, kad didžiausius Europoje mokesčius į valstybės biudžetą „sunešdavo“ visos mūsų urėdijos (42 proc.), tai akivaizdu, kad valdininkams pūstis tikrai yra iš ko.
Politikų sprendimai buvo, yra ir bus patys teisingiausi jiems patiems. Nesvarbu, kad po pusmečio paaiškės, jog padaryta didžiulė klaida. Juk niekam už tai nereiks atsakyti. Lengva kurti idiotiškus įstatymus, beveik taip pat, kaip statyti smėlio pilis – pastatei, palikai ir eini kitos statyti, o kas su jomis – nesvarbu.
Jei jau tiek neramumo kėlė miškininkų veikla, tai kodėl negalima buvo vieno ar kito prasižengusio miškininko konkrečiai nubausti, pareikalauti atlyginti žalą (aha, įstatymo tokio nėra, nes jis mums nenaudingas), vietoj to, kad būtų sumenkinti, apjuodinti visi miškininkai. Ar reikėjo sutrypti visus jų nuopelnus į purvyną ir pasakyti, kad dabar štai kelkitės ir vėl darykite tą patį, tik jau su kita vėliava. O gal būtų pakakę iškelti konkrečius tikslus kiekvienai urėdijai (turinčioms saugomų teritorijų ir negalinčių vykdyti ūkinės veikos vienokius, miškingoms urėdijoms – kitokius), leisti jai juos įvykdyti arba ne, ir tik tada kalbėti apie neaišku ką atnešančias pertvarkas. Sakyčiau, amoralūs mūsų politikai ir neatsakingi, nes pamiršta, kad savo politinėje smėliadėžėje žaidžia su realios valstybės, realių jos gyventojų likimu ir ateitimi.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!