Skip to content

Amžinybėn išėjo kunigas, savo parapiečiams dalijęs paguodą ir tikėjimą

Ketvirtadienį į Amžinybę palydėtas ilgametis (dirbęs net 45-eris metus) Ignalinos parapijos klebonas, Ignalinos rajono Garbės pilietis, Monsinjoras Ignas Jakutis. Vargu ar Ignalinoje, Vidiškėse ar Dūkšte, kur jis dirbo, rasime žmonių, nepažinojusių šio kunigo. Vargu tarp ignaliniečių ir vidiškiečių rasime šeimų, kurių jis netuokė ar nekrikštijo jų vaikų, nelaidojo artimųjų, neruošė vaikų Pirmajai Komunijai. Iš kunigo Igno rankų esu gavęs pirmąjį Komunijos paplotėlį ir aš. Menu, kaip jis tuomet, gūdaus socializmo laikais, pusiau nelegaliai mus mokė tikėjimo tiesų, kaip jų mokytis kelias savaites su bendraamžiais myniau takus į Vidiškių bažnyčią ir kartą už tai gavau barti mokykloje nuo savo mokytojos. Menu tėviškai griežtą kunigo žodį, kuris nuskambėdavo kaskart, kai poteriaujant praleisdavai kokį žodį ar kitaip suklysdavai. Po to buvo vestuvių diena ir kitos šeimos džiugios ir liūdnos apeigos, kuriose neapseidavai be kunigo Igno paslaugų. O didžiausia garbė ir šlovė jam už pastatytą Ignalinos bažnyčią, kuri stovi ir stovės tarsi paminklas šiam dvasios tėvui, jo viso gyvenimo darbams ir nuopelnams Bažnyčiai. Monsinjoras yra ne kartą sakęs, kad kunigas turi būti palaidotas prie bažnyčios. Ypač tas, kuris tuos Dievo namus ir pastatė. Dar iki XIX a. pabaigos buvo paprotys bažnyčių statytojus ar fundatorius laidoti bažnyčiose prie altorių. Taip buvo Ceikiniuose, Palūšėje. Dabar laikai kiti. Tarsi vykdant jo valią, kunigas Ignas amžinojo poilsio atgulė savo statytos bažnyčios šventoriuje. Šias eilutes rašau, po laidotuvių praėjus trims dienoms. Visas tas dienas, eidamas pro bažnyčią, mačiau prie Monsinjoro kapo suklupusių parapiečių, kurie vėl ir vėl pas savo kunigą ateina su savo džiaugsmais, skausmais ir rūpesčiais. Ir su dovanomis savo mylimam kunigui – gėlėmis ir malda už jo vėlę. Tai tarsi dar vienas, gyvas, paminklas jo atminimui…

Į Monsinjoro laidotuves susirinko visos Vilniaus vyskupijos kunigai ir Bažnyčios vadovai. Tiek jų vienoje vietoje Ignalina dar nematė. Dalyvavo kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Vilniaus Arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Vilniaus ir Šiaulių vyskupai Arūnas Poniškaitis ir Eugenijus Bartulis bei daugiau nei keturiasdešimt kunigų. Bažnyčios vadovai aukojo ir šv. Mišias. Prieš jas vyko artimųjų atsisveikinimo su velioniu ceremonija. Paskutinį sudie tarė broliai Kazimieras ir Antanas bei jų vaikai – kunigo Igno sūnėnai ir dukterėčios, taip pat dvi velionio seserys, vienuolės – Teresė ir Anastazija.

Įsimintiną kalbą pasakė kardinolas A. J. Bačkis. Pareiškęs užuojautą artimiesiems, giminėms ir parapijos bendruomenei, padėkojęs ligoninės slaugytojams ir visiems, kurie paskutinius mėnesius slaugė ir lankė kunigą Igną ligoninėje, stiprindami jį maldomis ir dėmesiu, pakvietęs visus jam padėkoti už visas iš kunigo gautas dvasios dovanas, malones, paguodas ir patarimus, kardinolas sakė: „Ignalinos parapijoje jis praleido 45-eris metus. Koks įstabiausias šio kuklaus kunigo bruožas? Jis buvo dvasinis tėvas visiems žmonėms, kurie jį pažinojo, ir tiems, kurie nenorėjo ar negalėjo priimti bažnyčios. Kunigas Ignas pažinojo visus savo parapiečius. Sekmadienį pamatęs, kad kurio nors parapiečio nebuvo bažnyčioje, po Mišių jį aplankydavo namuose – ar kas neatsitiko? Dar sovietmečiu, kai valdžia drausdavo vaikams eiti į bažnyčią, mažoje Ignalinos bažnytėlėje visada spietėsi didelis jų būrys, klegėjo vaikų juokas. Kunigas visada turėjo jiems dovanų, bet kartu ir būdavo griežtas, pabardavo ir vaikus, ir suaugusius, tačiau visi juto jo gerą širdį, saugumą šalia jo ir pasitikėjimą. Stebino kun. Igno paprastumas ir neturtas. Jis neturėjo prabangių daiktų ir jų nesiekė. Dar sovietmečiu kunigai jį įkalbėjo nusipirkti automobilį tik po to, kai važinėdamas motociklu į Vidiškes gavo radikulitą.

Kunigas Ignas pastatė Ignalinai bažnyčią. Aš stebėjausi, kaip jis sugebėdavo rasti pinigų statybai. Tuomet vyskupija buvo neturtinga ir neįstengė jam padėti. Tyliai, nuolankiai, bet atkakliai rinko aukas, viską atiduodamas bažnyčios statybai. Šis pavyzdys liudija, kad kai žmogus padaro viską, ką gali, Dievas prideda, ko reikia.

„Viešpats turi tapti pačiu svarbiausiu mūsų gyvenime“, – sakė kunigas Ignas. Taip jis ir gyveno. Kasdien malda, eucharistijos šventimas, išpažinčių klausymas, sielovada užpildė jo visą gyvenimą. Per visą mano bendravimą su kunigu Ignu, aš niekada negirdėjau jo apkalbant brolius kunigus ar kitus žmones, visiems jis rasdavo gerą žodį, o jei kas atsitikdavo kam blogai, sakydavo: „Reikia už jį melstis…“ Visi į jį galėjo kreiptis pagalbos, patarimo, išsipasakoti. Žinodavai, kad jis paguos, patars ir nepasakos kitiems.

Dabartinis Ignalinos klebonas Vidas – gražus broliško solidarumo ir meilės pavyzdys. Jis taip gražiai ir su meile rūpinosi ligoniu. Iš visos širdies noriu padėkoti kun. Vidui ir aplinkiniams kunigams, kurie nuoširdžiai meldėsi su kunigu Ignu, kai jis jau negalėjo kalbėti, rūpinosi juo iki mirties. Noriu padėkoti ir slaugytojoms, kurios su meile ir gerumu rūpinosi kunigu Ignu. Teatlygins visiems gerasis Dievas.

Kiek kartų duona Igno rankose virto Kristaus kūnu. Kiek kartų Jėzus per jo rankas nužengdavo ant šio altoriaus, kad pamaitintų  savo mylimus vaikus ir stiprintų juos žemiškoje kelionėje. Esu tikras, kad jis neapleis savo parapijos ir jos žmonių ir toliau.

Mes gyvename Viešpačiui, Viešpačiui ir mirštame. Svarbu, kad mūsų gyvenimas būtų susietas su Viešpačiu. Tai patikrinti mes galime per savo santykius su žmonėmis. Kaip sako apaštalas Jonas – kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato. Kaip reikia gyventi – mums parodė kunigas Ignas.“

Padėkos žodžius tarė ir klebonas kun. Vidas Smagurauskas. Jis dėkojo visiems, kurie bendravo su kunigu Ignu, iš Dūkšto jam vėl grįžus į Ignaliną jau rezidentu, kurie rūpinosi ir padėjo slaugyti kunigą paskutinėmis jo gyvenimo savaitėmis. Dėkojo Mielagėnų klebonui Marijonui už paramą ir pagalbą, šeimininkėms Danutei ir Marytei, visiems, kurie į ligoninę sergančiam kunigui nešė taip vadinamus vitaminus – uogas, vaisius ir medų, už pareikštą pagarbą velioniui dėkojo rajono valdžiai, bažnyčios chorui ir patarnautojams, giminėms, visiems už maldas ir giesmes. Net atsiprašė, jei ko nors nepaminėjo, nes padėjusių žmonių tomis dienomis buvo išties labai daug.

Karstą pasikeisdami nešė broliai kunigai, eidama prie duobės, išpuoštos gėlėmis ir eglišakėmis, procesija su karstu apėjo aplink bažnyčią. Prie duobės tarp kitų atsisveikinančių dvasininkų, kalbėjo buvęs Ignalinos parapijos klebonas, prie kunigo Igno Jakučio dirbęs jo vikaru (padėjėju), o dabar kunigaujantis Pabradėje, Deimantas Braziulis. „Ačiū tau, Ignai, už pamokas, kurias gavau, dirbdamas vikaru. Tu išmokei mane kalbėti brevijorių, tu padovanojai man Jėzų. Džiaugiuosi, kad esi Dievo namuose, bet prisimenu ir tavo kančias…“ – sakė kun. Deimantas. Jis turbūt  nepasakė visko, ką norėjo pasakyti, nes ašaros užspaudė gerklę ir kalba nutrūko. Tačiau tai taip pat daug ką pasako.

Ant karsto duobėje byra saujos žemės, kapas paskęsta gėlėse, plevena žvakių šviesa. Tegul ji nušvies kunigui Ignui kelią į Amžinybę, į Dievo namus. Į juos Monsinjoras išėjo ne mažai pramintu taku, o plačiu tikėjimo vieškeliu, kurį nutiesė ir išgrindė visu savo gyvenimu.

Liko padaryti kunigo Igno darbai, šviesūs prisiminimai parapiečių atmintyje, jo vardas – net sovietmečio dokumentuose, kur jis dėl uolios sielovados darbų valdžios vadintas ekstremistu. Amžiną atilsį Tau, kunige Ignai!..

Ketvirtadienį, laidotuvių dieną, vyko rajono savivaldybės tarybos posėdis. Jame šviesus rajono Garbės piliečio atminimas buvo pagerbtas tylos minute.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje