Žmogaus gyvenimas – buvo ir tebėra mįslė. Kiek besistengtume įspėti ir atskleisti jo paslaptis – nepavyks. Kartais atrandame panašumų, sutapimų žmonių likimuose, tačiau tai ir lieka tik panašumai – ne daugiau. Vienodų žmonių ir jų likimų žemėje nėra. Ir kaip kartais liūdna, kada žmonės jėga bruka kažkada kažkieno kažkur patirtus išgyvenimus, bandydami įtikinti pašnekovą, kad jo kelias bus toks pats. Neverta stengtis, nes taip nebus niekada. Vieną rugsėjo penktadienį buvau pakviesta į gražų pasisėdėjimą Pažiezdrio kaime – ponia Zofija Lunienė šventė 90-ies metų jubiliejų. Dar vienas spalvingas gyvenimas, turintis kažką savito, žavaus, kažką liūdno ir skausmingo, o tuo pačiu ir turtingo.

Linkmenų  miestelyje tyvuliuoja Žiezdro ežeras. Traukia paslaptingumu. Turbūt kiekvienas norėtume bent minutėlę žvilgterėti į jo dugną be vandens. Kitam laike – galbūt, bet ne šiandien. Kitoje šio ežero pusėje įsikūrusiame keliolika sodybų turinčiame Pažiezdrio kaime jau laukia. Kiek akys užmatė važiuojant keliuku – visos sodybos – kaip viena – tvarkingos, šviesios, erdvios ir, regis, svetingos. Už kelių dešimčių metrų nuo žvyrkelio įkurta Zofijos Lunienės sodyba nenusileido žiedų gausa iki šiol matytoms.

Viduje jau laukė ponia Zofija ir svečiai: seniūnas Jonas Alekna su darbuotojomis ir kaimynas, seniūnaitis Alvydas Čičiurka. Puokštė rožių, jubiliejinė juosta, gausybė palinkėjimų, skambus „Ilgiausių metų“… O paskui malonioji dalis – kelionė prisiminimų takais.

Peržvelgiau senolės svetainę: besišypsantys veidai žvelgia iš įvairaus dydžio fotografijų. Jie šildo, džiugina ir ramina ne tik pačią šios šeimos kūrėją, bet ir užsukantį svečią. Pati Zofija gana santūri ir uždara, nesunku suprasti, kodėl ji tokia atsargi – gyvenimas per daug davė pamokų, kurios užsklendė moterį nuo pasaulio. „Neturiu jėgų ir nenoriu kalbėti apie praeitį. Iš anapus Žiezdro (buvusio „po lenkais“) atitekėjau čia, Lietuvon, vyro tėvų žemėn, būdama 24-erių. Sugyvenom su vyru sūnų. Dirbau visą gyvenimą kolūkyje (stažas 38-eri). Oi, sunkus mano gyvenimas buvo. Mirus vyrui dar sunkiau paliko… Sūnus su marčia sugyveno dukrelę, o šioji jau du vaikučius turi… Didėja mūs šeimyna…“ – vis dar atsargiai šypsosi senolė Zofija.

Supranti, kad tokio amžiaus žmogus tikrai taip neištaisys sodybos, tad pasmalsavom, kas gi čia toks rūpestingas ir darbštus. „Visa mano šeimyna rūpinasi šia sodyba. Skuba, važiuoja čia, kur tik rasdami laiko. O gėlėmis namus išpuošia anūkė. Aš jau nieko nebegaliu. Pavaikštau po kiemą, žolę kur kokią papešioju ir tiek. Paskaitau laikraščius, senus žurnalus, pavalgau – štai ir visi darbai… Visa mano bėda – 2009 m. patirta trauma, dėl kurios vos pajudu. Štai todėl žiemomis vaikai manęs čia nebepalieka, o išveža į Vilnių. Pas sūnų gyvena aklas uošvis, tai aš glaudžiuos pas anūkę. Štai pernai lapkričio 1 d. mane išvežė, o parvežė gegužės 1 d. Butas penktame aukšte. Oran išėjus nebuvau visą žiemą. Pažiūriu pro langą į žaidžiančius vaikus ir visas mano gyvenimas. Žinoma, aš gyvenu kaip ponia: atskiras kambarys, viskuo aprūpinta, apšokta, bet… Štai ir dabar, kad pasiduočiau, tai jie mane būtų jau išvežę Vilniun, bet gi spiriuos kiek įmanydama“, – visai nejuokaudama pasakoja Zofija.

Stebi žmogų ir džiaugiesi, kad tave prisileido, kad leido šiek tiek pažinti ir suteikė galimybę suprasti. Devynios dešimtys metų! Kiek skirtingų „gyvenimų“ sutikta ir pažinta, kiek džiaugsmo ir skausmo juose sutalpinta. Ir vis dėlto, vienintelis bendras dalykas, siejantis dvidešimtmetį, keturiasdešimtmetį, šešiasdešimtmetį ir net devyniasdešimtmetį – ilgesys. Mes ateiname ir išeiname ilgėdamiesi. Ir kad ir kiek metų gyventume – niekada negalėsime numalšinti kažkur mus vedančio ilgesio…

Autorės nuotr.