Apie įvairius renginius Ignalinoje ne tik iš „Mūsų Ignalinos“ galima sužinoti – ir radijas apie juos praneša. Tačiau kas pasakys, ar ilgai tai tęsis? Ne, aš ne apie pranešimus, bet apie pačius renginius.

Iš Vilniaus jau pasigirdo perspėjimas: veikiausiai netoli ta diena, kai valdžia Ignalinos kultūros ir sporto centre keisis. Centro direktorius Darginas Mikėnas užsisėdėjo savo kėdėje: dirba jau septinti metai. Tad neišvengiamai artėja laikas, kai reikės užleisti ją kitiems, jaunesniems, energingesniems.

Ne, tai ne mano nuomonė. Tokią kvailystę (o čia jau mano nuomonė) sugalvojo kultūros ministrė Liana Ruokytė Jonsson. Ši daugiau kaip du dešimtmečius užsienyje išdirbusi veikėja pareiškė, kad kultūros įstaigų vadovams laikas įvesti kadencijas: atidirbai du kartus po penkerius metus ir eik į kokį nors kitą darbą.

Į kultūros įstaigų, kurių vadovams leidžiama dirbti ne daugiau kaip dvi kadencijas, sąrašą ministrė įrašė ir bibliotekas. Tad jeigu D. Mikėnui ministrės malone dar būtų leista keletą metų dirbti, Ignalinos rajono savivaldybės bibliotekos vedėjai Loretai Aleknienei reikėtų krautis daiktus: ji šiose pareigose dirba nuo 2007 metų.

Ar žmogus gerai dirba, ar blogai, kitaip tariant, ar kultūrinė veikla, kaip mūsų atveju, rajone klesti, ar ne, ministrei nesvarbu. Kartais tokiais atvejais dar pridedama: ir ministerijos klerkams, bet klerkai čia būna niekuo dėti, ministrai keičiasi, o klerkai lieka ir vykdo, ką jiems ministrai paliepia. Todėl, beje, jie ir lieka.

Taigi, tokia yra L. Ruokytės Jonsson nuomonė: du kartus po penkerius metus atidirbai, ir eik lauk. Jau net konkurse į tą vietą nebegali dalyvauti. Tad ne darbai, ne kultūra kultūros ministrei rūpi, o kadencijos. Gerai dirbs žmogus ar blogai vis tiek jį reikia keisti. Tad antroje kadencijoje gerai dirbti jau ir nebeapsimoka? 

Iš kur tokios nesąmonės ateina? Kultūros ministrė aiškino, kad tokia praktika (matyt, kai žmogus gali ilgai ir gerai dirbti savo darbą) „susilaukia nemažai kritikos iš išorinių stebėtojų“. Kas tie išoriniai stebėtojai ir kodėl jiems reikia kištis į Lietuvos reikalus – ministrė nepasakė.

Kadangi dabar madoje pirmiausia dėl visko kaltinti Rusiją, priminsiu, kaip L. Ruokytė Jonsson buvo pasipiktinusi pernai metų kalėdiniu spektakliu – feisbuke parašė: „Tikiuosi atitinkamų tarnybų išvadų“. Beje, kiek teko girdėti, „atitinkamos tarnybos“ nerado reikalo daryti kokias nors išvadas – net nepasiūlė įvesti cenzūrą. O šiaip jau tokiu būdu, garsiai kaltinant kitus, paprastai bandoma nukreipti dėmesį nuo savo darbų.

O darbai tokie: L. Ruokytė Jonsson nori padaryti taip, kaip būdavo sovietmečiu, kai nomenklatūriniai veikėjai galėdavo dirbti labai įvairiose pareigose, sakysime, vadovauti pirčiai, paskui bibliotekai, paskui tapti ministru… Tik kadencijos tada nebuvo nustatytos. Cituojant L. Ruokytę Jonsson, gal reikėtų „atitinkamų tarnybų išvadų“.    

Na, nekaltinkim L. Ruokytę Jonsson simpatijomis SSRS ar dabartinei Rusijai. Matyt, per tuos du užsienyje praleistus dešimtmečius kultūros ministrė taip nutolo nuo Lietuvos kultūros ir nuo kultūros apskritai, kad mano, jog geriausias būdas „pakelti kultūrą“ – dažniau keisti vadovus.

Jeigu L. Ruokytei Jonsson duotum valią, ji, ko gero, ir kitiems su kultūra susijusiems žmonėms pasiūlytų kadencijas įvesti. Štai, sakysim, Ignalinos rajono seniūnas Jonas Polito irgi su kultūra susijęs. Ištisus metus, o ypač vasarą, kiekvieną savaitgalį tai viename kaime, tai kitame, o dažniausia Palūšėje koks nors renginys vyksta. Seniūnas savaitgalių praktiškai neturi, net per atostogas atskuba pažiūrėti, ar viskas gerai.

Tai irgi blogai, ar ne, ministre?

Bet ką čia šnekėti, juk visos kalbos, esą žmogui negalima leisti ilgai sėdėti toje pačioje vietoje, nes jis pradeda blogiau dirbti, yra nieko vertos. Tiesiog kadencijų prireikia tada, kai norima kažką nuimti ir kažką į tą vietą pasodinti. Gal ir šiuo atveju apie kadencijas prašnekusi ministrė tik sau vietą po ministeriavimo ruošia?

Bet jeigu į kadencijas žiūrima rimtai, na, tada kiekvienas idiotizmas būtų logiškai išbaigtas. Ir jeigu Lietuvoje mada įvedinėti kadencijas išliks, gal tai reikėtų daryti visose srityse? Sakysim, jeigu yra šeimos galva, tai irgi galėtų trukti ne ilgiau kaip dvi kadencijas, o paskui – šeimos galvą į kitą įstaigą. Žinoma, po pirmųjų penkerių metų dar turėtų būti rengiamas konkursas šioms pareigoms užimti.

O gal užtektų įvesti kadencijas seimūnams? Išsėdėjai Seime dvi kadencijas, ir eik lauk. Gal jie tada už tokias nesąmones nebalsuotų.