Ignalinos viešojoje bibliotekoje pristatyta naujausia populiaraus rašytojo Edmundo Malūko knyga. Tai romanas „Vytauto žemė“, pasakojantis  apie Didžiojo kunigaikščio  epochos Lietuvą, jo asmenybę ir šeimą. Knygos pristatyme dalyvavo ir daug apie savo istorinius ieškojimus ir kūrybinius bandymus įdomiai ir visapusiškai parodyti praeities gyvenimą šių laikų žmogui pasakojo pats autorius ir knygos redaktorė Gertrūda Žigaitė-Rinkūnienė.

Redaktorė pasidžiaugė, kad knyga pristatoma Ignalinoje, nes tai jos tėvelių  kraštas, todėl dažnai čia sugrįžta, daug rašo apie Ignalinos rajoną. Pristatydama autorių, redaktorė pirmiausia pradėjo nuo įdomių ir daug kam galbūt nežinomų faktų. Pvz. tai, kad E. Malūkas yra daugiausiai knygų per nepriklausomos Lietuvos laikotarpį išleidęs rašytojas, jo knygų yra išleista beveik pusės milijono  egzempliorių tiražu, o tiražai buvo kartojami 130 kartų. Rašytojas pagal specialybę yra veterinarijos gydytojas, buvęs Trakų meras, rašyti pradėjęs jau gana brandaus amžiaus – būdamas 47-erių.

„Vytauto žemė” – devintasis E. Malūko romanas. Gražiai išleista 700 puslapių knyga buvo rašoma daugiau nei penkerius metus. Pats autorius ypač daug kalbėjo apie pasirengimą rašymui, apie savo keliones po istorines vietas, esamos medžiagos nagrinėjimą, informacijos rinkimą, pastangas apvilkti sausą ir mažai tikrų faktų turinčią istoriją puošniu drabužiu, kad skaitytojas nenuobodžiautų, o panirtų į to meto aplinką, pamatytų, kaip žmonės kalbėjo, rengėsi, valgė, kaip mylėjo, kokias aistras ir silpnybes turėjo. Juk apie Vytautą, kaip pastebėta, tiek nedaug težinome. Neaišku, nei kaip tiksliai jis atrodė, nesurastas ir jo kapas.

Rašydamas knygą, autorius konsultavosi su etnologais, istorikais, rėmėsi istoriniais archyvais, lankė Vytautą Didįjį menančias vietas ir pilis.  E. Malūkas išsiaiškino, kad Vytautas Didysis galėjo būti vos 150 cm ūgio, moteriškų veido bruožų ir trapaus sudėjimo, jis negėrė alkoholio, o tuos vyrus, kurie parodydavo dėmesį jo žmonai Onai, žudė. Net dukart apleido savo pulkus ir išskubėjo pas žmoną. Vytautas-diplomatas buvo gabesnis nei Vytautas-karvedys. Daug kur minimas jo žiaurumas, rašoma, kad „Vytautas kraują liejo kaip vandenį“. Nepaisant to, Vytautas Didysis buvo viena įtakingiausių ir labiausiai gerbiamų tos epochos figūrų, atstovavusi lietuviškai dvasiai.

„Vytauto žemė” – įtraukianti, lietuvybe pavergianti knyga, atspindinti esminius XIV a. įvykius: senojo tikėjimo ir krikščionybės sankirtą, santykius su Lenkija, valstybės kūrimą, lemtingiausius mūšius. Per įspūdingai sukurtą kunigaikštienės Onos paveikslą, jos santykius su mylimu vyru, dukra Sofija, Jogaila, Skirgaila, Julijona ir kitais personažais skleidžiasi pagrindinės vertybės – meilė, ištikimybė, moteriška išmintis, tvirtas charakteris. Labai turtinga ir vaizdinga knygos kalba, tarsi panardinanti savyje, reikalaujanti neskubaus skaitymo. Kai kurie žodžiai atrasti ir prikelti iš senųjų metraščių bei žodynų.

Rašytojas kalbėjo apie taip svarbų Lietuvai patriotiškumo ugdymą. Jo nuomone, šiuo metu blunka tautos kaip vertybės sąvoka, todėl kiekvienam būtina domėtis istorija, suvokti savo tautos išskirtinius bruožus, kultūrinę savastį. E. Malūkas vis ragino paskaityti jo romaną ir patiems pajusti jo dvasią. Jis džiaugėsi visais atėjusiais į renginį, maloniai bendravo su  knygas pirkusiais ir dalijo kaligrafiškus autografus, pasirašė bibliotekos svečių knygoje. 

Autorės nuotr.