Remiantis Europos socialinio tyrimo duomenimis, net 90 proc. Lietuvos jaunuolių nesidomi politika.  Šiuo atžvilgiu mūsų valstybę lenkia didžioji dalis Europos. Man, kaip jaunosios kartos atstovei, pasirodė, jog jaunieji Lietuvos piliečiai lyginant su kitomis amžiaus grupėmis tikrai dažnai  yra linkę išreiškti savo poziciją, kai kurie iš jų mielai įsitraukia į politines diskusijas, o jaunimo politinės organizacijos gali  neretai pasigirti aktyvia ir produktyvia veikla. Ne jau gi to negana? Pasirodo, kad ne. Egzistuoja marios tų, kuriems, deja, vis vien. O ką reiškia vis vien? Tokie žmonės neturi ryškios ar argumentais paremtos savo nuomonės, jei ji ir švysteli jų padangėje, būna suformuota reklamos, televizijos dėka, bet nėra valdoma jų pačių apsisprendimo. Yra nemaža dalis ir tokio jaunimo, kurie nenutuokia, kokios politinės partijos egzistuoja šalyje, kokią ideologiją jos propaguoja. Negalėdami suprasti skonio ir sudedamųjų dalių visos politinės sriubos, jie pasirenka lengviausią – abejingumo kelią. Daliai jaunimo nusprendus eiti šiuo keliu, o tiksliau neiti niekur – net į rinkimus,  mes prarandame daug svarbių balsų, kurie turėtų būti išgirsti. Tad kodėl jie neprakalba, kodėl kai kurie jauni žmonės  neturi polinkio domėtis tuo, kur link judės jų namai – Lietuva?

Pirmiausia, jie tą abejingumą sprendimų priėmimui paveldėjo, perėmė, išmoko iš savo tėvų ir senelių. Pastarieji nėra įpratę sprendimus priimti patys. Pasąmonėje jiems vis dar yra neįprasta išsirinkti atstovą, vadovausiantį jiems, spręsiantį jų likimą, nes, kaip žinia  Sovietų Sąjungoje visi vadovai keitė vienas kitą tarsi karaliai, perimdami sostą iš kartos į kartą, užsidėdami karūną, net nepaklausę ar galima, ar tauta sutinka. Toks buvo laikas, tokia buvo padėtis. Balsuoti žmogus privalėjo, bet apsisprendimo galimybės neturėjo. Ir nebuvo pastarosios mažne niekur. Pradedant tuo, kokį tualetinį popierių pirksi (nes arba egzistavo viena rūšis arba jokios) baigiant darbo vieta ir pobūdžiu.  Norėtum dirbti gimtojoje Ignalinoje? Tave išsiųs į Pasvalį. Liūdnas tų dienų, kurias, tikiu, daugelis iš jūsų pamenate paveikslas. Ir kai kurie tų, prisimenančių praeities dienas, leidžia, kad tas paveikslas būtų liūdnas ir šiandien. Leidžia tai sau, leidžia tai savo vaikams, neskatindami jų domėtis, rinktis ir nuspręsti patiems, o tai yra būtina kaip vandens gurkšnis žmogui dykumoje. Dykumoje greitai galime atsidurti patys, jei nepradėsime permainų šioje srityje, jei nekeisime savo požiūrio ir nebandysime daryti įtakos aplinkinių mąstymui.

Taigi, kodėl gi mes neturėtume nusigręžti nuo politinių įvykių? Pateiksiu pavyzdį. Ar Jums būtų įdomu, koks žmogus tvarko Jūsų namus? Kiekvieną dieną liečia asmeniškiausius Jūsų daiktus, šluosto dulkes nuo brangiausios porcelianinės vazos, kurią gavote dovanų nuo tėvų vestuvių proga, tvarko stalčius, kuriuose laikote savo santaupas ir auksinius papuošalus. Manau, jums nepakaktų tik šio žmogaus vardo, pavardės, amžiaus, norėtumėte  šiek tiek daugiau, tiesa? Rinkdami seimo narius, valstybės prezidentą, miesto merą, atiduodami savo balsą rinkimuose mes samdome darbuotojus. Darbuotojus, kurie tvarkysis mūsų namuose – Lietuvoje. Ir kai tvarka nevyksta mums reikia pastebėti ir kai mūsų pinigai vagiami mums reikia netylėti ir kai mums nepatinka tai, kaip dirba mūsų nusamdytas darbuotojas – mes turime kalbėti. Tad kalbėkime, išsakykime, kas mums nepatinka, tačiau visų pirma sugebėkime argumentuotai pagrįsti savo preštaravimus, tik tada būsime pranašesni, tik tada turėsime teisę nesutikti.