Kodėl pasaulyje egzistuoja religijos, kodėl žmonės nuo pirmykščių laikų pasirinko tikėti kažkuo galingesniu nei jie? Ar šių dienų globaliame pasaulyje vis dar reikalinga religija? Ir kaip pasikeitė jos svarba? Nuolat bėgantis, kaitoje pasiklydęs ir gyvenime pasimetęs, bet vis dar atramos beieškantis žmogus tikriausiai retai sau užduotų tokius klausimus.  Šiuolaikiniai žmonės per daug pasinėrę į  aukso ieškojimą, kad ieškotų Dievo. Nuo religijos mes tolstame ir tolstame, tačiau ji neišnyksta ir tikriausiai dar ilgai gyvuos.

Religija tai mūsų tradicija

Ne visi, kurie pasirenka žiedus sumainyti bažnyčioje tiki Dievu, ne kiekvienas savo vaiką krikštijantis nuoširdžiai prižada auginti jį krikščioniškai. Tad kodėl žmogus apsimetinėja pasaulyje, kuriame beveik niekas jau nebesmerks tavęs už pasirinkimą? Iš tiesų, tai ne visai vaidyba. Moteris, kurios bažnyčioje santuokos sakramentą priėmę tėvai laimingai kartu gyvena jau trisdešimt metų, trokšta pati vieną dieną žengti altoriaus link, kur jos lauks gyvenimo meilė. Krikštytas žmogus nori apkrikštyti savo vaiką ir jam suteikti laimę turėti krikšto tėvus, mylinčius ir rodančius dėmesį. Šiais laikais  krikštas, santuokos sakramentas jau ne kiek savosios religijos išpažinimo aktas, o labiau tradicijos tesėjimas.

Religija atrandama sunkiomis akimirkomis

Religija tarsi magija, tai – tikėjimas stebuklais, tuo, ko negali paaiškinti nei mokslas nei sveikas protas. Kai žmogui reikia stebuklo, jis nejučia ima ir pradeda krypti savosios, užmirštosios religijos link arba net atranda naują, jam dar nepažįstamą tikėjimą. Anksčiau egzistavęs racionalus protas  pasitraukia į šalį užleisdamas vietą širdies balsui, prašančiam dvasinės atramos. Nemažai galime perskaityti istorijų, straipsnių, knygų, išvysti kino filmų apie tai, kaip žmogus atranda tikėjimą sunkiomis akimirkomis. Religija užpildo vidinę tuštumą, tikėjimas, kad tau padės aukštesnė materija suteikia jėgų pasveikti, išbristi iš depresijos, priklausomybių liūno arba paprasčiausiai atrasti norą gyventi. Tokios istorijos su stebuklinga pabaiga egzistuoja. Jų galime rasti bet kur kasdieniniame gyvenime. Žmonės teigia, kad įvyko stebuklas, bet stebuklas yra pats tikėjimas, nes kartais tikėti tik savimi nepakanka.

Religija jau nebe tokia galinga

Tačiau nepaisant to, kokiais keliukais ir kodėl grįžtama į tikėjimo kelią, dar dažniau nuo jo nusisukama ir bėgama kuo toliau. Moderniajai kultūrai vis labiau besiskverbiant į gyvenimus, pamirštamos ir tradicijos ir stebuklai… Tikėjimas mokslu yra tvirčiausia XXI a. religija. Pasaulis tampa vis labiau globaliu, žmonės perima vakarietišką kultūrą, kas nurodo, žmogaus nepriklausomybė nuo religijos. Praeityje religija atliko ne tik kelrodės žvaigždės vaidmenį žmogaus gyvenime, bet ir buvo vienas iš nedaugelio kultūros centrų, teikusių žmogui galimybę tobulėti ne tik dvasiškai, bet ir intelektualiai. Taip pat religinės bendruomenės suburdavo žmones. Bažnyčiose, sinagogose, cerkvėse megzdavosi pažintys, nauji ryšiai. Dabar žmogus turi tokį srautą pasirinkimo, kur eiti, ką daryti, kad tobulėtum, bendrautum, jog apie galimybę rinktis religines bendruomenes šiam norui išpildyti – retai kas nors susimąsto. Maldos namai jau nebeatlieka tokios funkcijos.

Ar mūsų religija – krikščionybė mirs?

Bet visgi absoliutaus religijos išnykimo niekas nedrįsta prognozuoti. Pasaulyje yra religijų, kurios yra daug giliau nei krikščionybė įsišaknijusios į tikinčiųjų (kai kada netgi modernų) gyvenimą. Krikščionybės įtaka blunka, nes tai daugiausiai vakarietišką pasaulį atstovaujančių žmonių religija, tačiau krikščionybė vis dar išlieka populiariausiu pasaulio tikėjimu. Krikščioniškasis pasaulis nenustos gyvavęs, nes krikščionybė jau ne tik religija , tai – tradicija ir, žinoma, kaip ir kiekvienas tikėjimas, krikščionybė – stebuklas.