Skip to content

„Niekam pykčio nejaučiu…“

Antradienį Dūkšte apsilankė prieškario Lietuvos kariuomenės vado, krašto gynybos ministro generolo Stasio Raštikio dukra Meilutė Marija Raštikytė-Alksnienė. Tądien ji dalyvavo Švenčionių Nalšios muziejaus renginyje, kur buvo pristatyta nauja Aurelijos Savickienės knyga „Raudonoji lemtis. Generolo dukros“. Knyga apie generolo šeimos tragediją, sulaužytus likimus. Šis renginys organizuotas monografijos apie S. Raštikį, kurį šiemet spausdino „Mūsų Ignalina“, autoriaus švenčioniškio Broniaus Lozoraičio iniciatyva. Renginyje skaitytos S. Raštikio atsiminimų ištraukos, dainavo Reškutėnų moterų ansamblis, kuriame taip pat yra buvusių tremtinių. Savo prisiminimais apie tremtį Sibire pasakojo pati viešnia.

„Esu gimusi 1937 m. Mano nerūpestinga vaikystė truko tik ketverius metus. 1941 m. birželio 14 d. mane ir sesutes su seneliais (mamos tėvais) išvežė į Altajaus kraštą. Mama tuo metu buvo areštuota, kalėjime, tėvelis suspėjo pasislėpti.  Vežė mėnesį, kelionės neišlaikė ir tik nuvykusi mirė viena sesutė. Išgyvenome tik močiutės dėka. Ji džiovino medžių žieves, įvairias žoles, šiukšlynuose rinko išmestus kaulus, viską trynė ir kepė paplotėlius (lepioškas), tuo ir maitinomės. 1946 m. atvyko atstovas iš Lietuvos ir mus išsivežė namo. Tėveliai tuomet buvo pasitraukę ir gyveno Vokietijoje. Mūsų, dviejų seserų grąžinimas į Lietuvą, buvo gudrus sovietų valdžios planas atvilioti į Lietuvą tėvelius. Mus fotografavo, siuntė jiems nuotraukas ir kvietė grįžti pas vaikus. Bet tėvelis žinojo, kas atsitiks, kai tik jis grįš į Lietuvą, ir klastai nepasidavė. Tuomet mums grėsė antras trėmimas, bet padėjo geri žmonės, kurių buvo daug. Parūpino padirbtus dokumentus ir nuo 1947 iki 1989 m. gyvenau svetima pavarde, išgalvota biografija. Pradžioje labai norėjau mokytis, bet į mokyklą su netikrais dokumentais mane leisti bijojo, todėl samdytas mokytojas mokė namuose. Vėliau įsidrąsinau, ir su svetima Nėrytės pavarde baigiau medicinos seserų kursus, Kauno medicinos institutą, dirbau vaikų gydytoja“, – trumpai, kartais springdama graudulio ašaromis, ponia Meilutė perbėgo per savo raudonos lemties sužalotą biografiją.

Nepaisant to, M. Raštikytė-Alksnienė sakė, kad šiandien dėl tokio savo likimo niekam pykčio nejaučia. Savo tėvo gyvo ji taip ir nepamatė, jis mirė Amerikoje 1985 m. O mama beveik sulaukė Lietuvos išsilaisvinimo, ji mirė 1990-aisiais. 1993 m. tėvų palaikai parvežti į Kauną, ilsisi Petrašiūnų kapinėse.

Jau ruošdamasi į Švenčionis, M. Raštikytė-Alksnienė pareiškė norą aplankyti Dūkštą. Senojo Dūkšto kapinėse palaidota jos senelė (generolo motina), Dūkšte yra S. Raštikio gatvė. Generolas čia gyveno nuo šešerių metu iki išėjo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.

Senojo Dūkšto kapinėse viešnia su palyda ant senelės kapo uždegė žvakutę, pasimeldė, apžiūrėjo visas kapines, prof. Adomo Hrebnickio šeimos kapavietę. Trumpai stabtelėjo tėvo vardu pavadintoje gatvėje, o prieš išvykdama užėjo į Dūkšto biblioteką. Čia buvo maloniai nustebinta, kad generolas S. Raštikis neužmirštas, yra jo knygų, su įdomumu vartė neploną aplankalą su laikraščių straipsnių iškarpomis apie jos tėvą, pasirašė Svečių knygoje: „Geriausi linkėjimai Dūkšto bibliotekai. Smagu buvo aplankyti mano Tėvelio vaikščiotus takelius, aplankyti mano senelės kapelį. Sėkmės Jums geriausios, ačiū už Tėvelio atminimo saugojimą. Meilutė Marija Raštikytė-Alksnienė. 2017.10.10, Dūkštas.“ Sakė, norinti dar kartą Dūkštą aplankyti vasarą, kai bus šilta.

M. Raštikytė-Alksnienė gyvena Jonavoje. Į Švenčionis ją atvežė šio rajono savivaldybės transportas, iš Dūkšto į Jonavą parvežė mūsų rajono savivaldybės automobilis.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje