Skip to content

Tadas Kosciuška (1746–1817) – trijų tautų didžiavyris

MI informacija

„Tai yra geriausias laisvės sūnus, kurį man teko pažinti, – ir tai tokios laisvės, kuri apima visus,

ne tik išrinktųjų saujelę.“

Tomas Džefersonas, JAV Prezidentas

Juozas JUODAGALVIS

Tadas Kosciuška gimė 1746 m. Merečovščiznos dvare, Slonymo paviete, Naugarduko vaivadijoje, Lietuvoje (dabar Baltarusija). Anksti mirus tėvui, Tadą kukliai augino motina, kuri leido jį į vienuolių pijorų mokyklą. Ją baigęs, Kosciuška įstojo į kadetų korpusą Varšuvoje. Čia jis buvo vienas geriausių mokinių. Mokyklos direktorius, pastebėjęs nepaprastus jo gabumus, 1769 m. pasiuntė jį į užsienio šalis tęsti mokslų valstybės lėšomis. Karo mokslų mokėsi Kosciuška Vokietijoje, Italijoje, o Prancūzijoje dar ir tapybos. Prancūzijos švietėjų ir bręstančios revoliucijos idėjų įtakoje T. Kosciuška susidarė tvirtą demokratinę pasaulėžiūrą. Save laikė Lietuvos piliečiu, lietuviu.

Į Lietuvą grįžo 1774 m., įgijęs artilerijos kapitono laipsnį, tačiau į karinę tarnybą nebuvo pakviestas. Būdamas neturtingas bajoraitis, iš turtingųjų bajorų, didikų patyrė žeidžiančių pažeminimų. Reaguodamas į tai, išvyko iš tėvynės. Atvykęs į Ameriką, 1776–1783 m. savanoriu dalyvavo JAV nepriklausomybės kare su Anglija. Kosciuška pasižymėjo keleriose kautynėse, dirbo vyriausiu inžinieriumi, statant tvirtoves ir karinius įtvirtinimus, tapo Dž. Vašingtono adjutantu. Jis buvo laikomas JAV artilerijos tėvu, tautos didvyriu.

1783 m. pagal Paryžiaus taikos sutartį JAV įgijo nepriklausomybę. Tada Kosciušką už nuopelnus kare JAV Kongresas apdovanojo vieša padėka, pilietybės privilegija, žeme ir solidžia pensija, kurios didžiąją dalį jis skyrė mokyklų negrų vaikams statybai.

1784 m. grįžęs į Lietuvą ir negavęs tarnybos kariuomenėje, apsigyveno savo dvarelyje. Čia T. Kosciuška palengvino valstiečių būvį: vyrams paliko tik dvi dienas lažo per savaitę, o moteris visai atleido. Kai seimas 1789 m. nutarė padidinti kariuomenę, Kosciuška buvo pašauktas į tarnybą, bet paskirtas į Lenkiją. Jis rašė prašymus, kad būtų perkeltas į Lietuvą, bet seimo lenkai nesutiko, kad jo noras būtų patenkintas.

Ketverių metų seimui paskelbus 1791 m gegužės 3 d. Konstituciją, Kosciuška stojo jos ginti ir 1792 m. kovojo su Rusijos kariuomene, kurią buvo pasikvietusi Targovicos konfederacija (Konstitucijos priešininkai). Kosciuška išgarsėjo kaip gabus karo vadas, pasiekęs svarbių pergalių. Tačiau Rusijos generolas Suvorovas gavo daugiau kariuomenės. Teko trauktis. Karalius Poniatovskis prisidėjo prie Targovicos  konfederatų. Tada Kosciuška ir daugelis kitų karininkų atsisakė savo tarnybos ir emigravo į užsienį. Kosciuška vyko į Paryžių prašyti pagalbos lenkams ir lietuviams. Pažadų buvo gauta, bet prancūzai kariavo su anglais ir jų sąjungininkais, todėl padėti Lietuvos–Lenkijos valstybei negalėjo.

1793 m. Rusija ir Prūsija įvykdė antrąjį Lietuvos-Lenkijos padalijimą. Brendo ginkluotas patriotų pasipriešinimas. 1794 m. Kosciuška buvo pakviestas vadovauti sukilimui. Į jį buvo įtraukta daugiau valstiečių, bet dalis bajorų ir didikų neįsijungė, nes baiminosi reformų ir Kosciuškos nusistatymo prieš baudžiavą.

Lietuvoje sukilimui vadovauti Kosciuška paskyrė karštą savo šalies patriotą, gabų karo vadą Jokubą Jasinskį.

Mykolas Kleopas Oginskis, polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autorius, vadovavo Ukmergės, Švenčionių ir Breslaujos apskričių sukilėlių daliniams (M. K. Oginskis dabartinėje Rimšės sen. ir Drūkšiuose (Baltarusija) turėjo dvarą – red.). Architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius, Vilniuje suorganizavo 1600 miestiečių gvardiją ir pats kartu kovėsi su Rusijos kariuomene. Sukilime dalyvavo ir latviai, siekę nusikratyti vokiečių.

Nors Lenkijoj ir Lietuvoj buvo svarių sukilėlių laimėjimų, T. Kosciuškos sukilimas bendromis rusų ir prūsų kariuomenių pajėgomis buvo palaužtas. Lemiamose kautynėse ties Maciejovicais (prie Varšuvos) sukilėlių branduolys buvo sumuštas, Tadas Kosciuška buvo sunkiai sužeistas, paimtas į nelaisvę, išvežtas į Peterburgą, kalinamas Petropavlovsko kalėjime.

Sukilėliai dar priešinosi, bet generolas Suvorovas leido kareiviams išžudyti tūkstančius gyventojų Varšuvos priemiestyje Pragoje. Suvorovas užėmė baimės sukaustytą Varšuvą. Grobikės Rusija, Prūsija ir Austrija įvykdė paskutinį padalijimą. Abiejų Tautų Respublika buvo išbraukta iš pasaulio žemėlapio.

Kosciuškos vardas buvo taip išgarsėjęs, kad carai nedrįso jo nužudyti. 1796 m. caru tapus Pavlui, Kosciuška buvo paleistas iš nelaisvės, išgavus iš jo pažadą niekada nekariauti prieš Rusiją, o Kosciuška tokį pažadą davė su sąlyga, kad dalyvavusieji sukilime lenkai ir lietuviai bus paleisti iš tremties ir kalėjimų. Atgavęs laisvę, T. Kosciuška lankėsi Stokholme, Londone, JAV.

Napoleonas, dar būdamas konsulu, gabiam kariniam vadui Kosciuškai siūlė aukštas pareigas Prancūzijos kariuomenėje, o būdamas jau imperatoriumi – vadovauti lenkų legionams, naudojamiems prieš kitus kraštus.  Nemažai siūlymų ir užmačių teikė Kosciuškai ir caras Aleksandras I. Tačiau Kosciuška, nematydamas nei vieno, nei kito planų ir pastangų atkurti Abiejų respublikų valstybę, imperatorių siūlymų ir vilionių atsisakė.

Paskutinius gyvenimo metus Kosciuška praleido Šveicarijoje, Zoloturno mieste. Mirė 1817 m. spalio15 d. Jo palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir palaidoti Vavelio katedroje greta karalių ir kitų didžių žmonių, bet caras Aleksandras I neleido vykdyti Kosciuškos testamento dalies, pagal kurią jo valstiečiai turėjo būti atleisti nuo baudžiavos, o valstiečių vaikams įsteigta mokykla.

Nors Kosciuškos sukilimas nepajėgė atkurti Lietuvos–Lenkijos laisvės ir išvaduoti jas iš Rusijos, Prūsijos ir Austrijos okupacijos, Kosciuška vis dėl to pagarsėjo kaip nenuilstamas kovotojas už Abiejų Respublikų laisvę ir nepriklausomybę.

Tado Kosciuškos atminimas plačiai įamžintas Amerikoje, kur keletas miestų turi jo vardus, miestuose stovi paminklai jam, Krokuvoje jo atminimui supiltas kalnelis, o įvairiuose Lenkijos miestuose yra paminklai T. Kosciuškai, aukščiausias kalnas Australijoje taip pat pavadintas Tado Kosciuškos vardu. 

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje