Kiekviena padaryta niekšybe atimame viltį iš savo rytojaus
Niekaip nesuprantu žmonių, kurie kasa po savimi duobę, bet dėl tos duobės gilumo ir tamsumo kaltina valdžią, Dievą ar net kaimyną ir Mėnulio fazę, bet tik ne save. Nejau taip sudėtinga atsitraukti nuo ėdesio dubenio, stabtelėti vergavus godžiai vartotojiškai savo prigimčiai ir „pakelti akis į dangų“, susivokti kur ir kas esi, įsisąmoninti savo paskirtį ir galimybes šioje planetoje?.. Žinau, kad sunku. Nes lengva tik tai, kas veda į klystkelius ir pražūtį.