Atrodė, susitvarkys socialdemokratai savo vidaus reikalus, išmes iš partijos tuos, kurie jiems nepatinka (arba kuriems jie nepatinka), ir viskas baigsis. Vėl Lietuvos politinėje pelkėje bus ramu, tik retkarčiais iškils koks nors korupcijos – šimtatūkstantinio kyšio ar šiaip netyčia neapskaitytų „pinigėlių“ skandaliukas.

Kitaip nei skandaliuku, tokių dalykų jau nesinori vadinti, nes tai tęsiasi dešimtmečius ir tarsi tapo įprastu dalyku. Liberalai – trečia partija, įmerkusi uodegą į tą pačią korupcijos balą, ir nieko tokio, net rinkėjai tuo nebesistebi, na, gal todėl, kad, kaip sakoma, „abu labu tokiu“, arba „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“.

Patikslinus: ant pabrangusio alaus. Ir pažymėjus šį rašinėlį ženklu „tik nuo 18 metų“.

Ir visi, taip pat ir liberalų vadai ginasi, kad jie niekuo dėti. Ir apskritai dar neaišku, kam jų partijos vadas tą šimtą tūkstančių (su centais) ėmė. Gal tiesiog „golfuką“ nusipirkti norėjo.

O kaip pasipiktino liberalai, kai Antanas Guoga jų vadams pasiūlė melo detektoriumi pasitikrinti – ar šie nemeluoja. Išmetė A. Guogą iš partijos ir iki šiol kiekviena proga ar ir visai be progos, apdergti stengiasi.

Labai žinomas žurnalistas, kadaise stovėjęs prie liberalų ištakų Lietuvoje, o dabar labai sėkmingai apsimetantis nepartiniu, net pavadino A. Guogą šuleriu. Ką darysi, liberastams politinė šulerystė labai artimas dalykas.

Bet dabar politologų dėmesio centre byrantys socialdemokratai. Žinoma, ne jie pirmi, ir ne jie paskutiniai. Turbūt nebėra partijos, iš kurios daugiau ar mažiau narių nebūtų pašalinta. Vieni įkūrė savo partijas, kurios ir iki šiol gyvuoja, kiti nuėjo į užmarštį, treti grįžo pas saviškius.

Tačiau nebuvo tokio atvejo, kad pasitrauktų tokia „grupė draugų“. Kam šis posakis nieko nebesako, priminsiu, kad anais laikais, kokiam nors aukštam draugui mirus, po nekrologu būdavo parašas: „Grupė draugų“.

O dabartinė grupė draugų – tai, ko gero, vieni iš labiausiai patyrusių, kaip dabar sakoma, partijos bičiulių. Jau yra manančių, kad išėjusieji po dviejų metų grįš ir vėl vadovaus socialdemokratams.

Vargu ar tai tikėtina, nes liko tikri kairieji.

Taip rašau, nes girdėjau priekaištų, kad socialdemokratų komunistais vadinti nedera, jie dabar jau nebe tie, nors gal dar ir vilkai, bet jau avelės kailyje.

Nors tai patogu, atskilėlius galima vadinti menševikais.

O tikri kairieji jie todėl, kad socialdemokratų vedlys Gintautas Paluckas pradėjo tarybos, kuriame buvo įformintas aštuonių menševikų išėjimas ir vieno išmetimas, posėdį „nusilenkęs Holokausto aukoms“.

Kabutės čia yra todėl, kad G. Palucko kalbos niekur neradau, net socialdemokratų svetainėje www.lsdp.lt, todėl tenka cituoti slidžiausiu politiku vadinamą socialdemokratą Antaną Vinkų, verksmingoje maldaujančioje nemesti jo lauk nuo lovio kalboje dar prisiminusį, kad jis buvęs kartu su Algirdu Brazausku Knesete, „kai šis atsiprašė žydų tautos už kai kuriuos lietuvius“.

Gal G. Paluckas atsiprašė ir už tuos nusikaltimus, kuriuos lietuvių tautai padarė socialdemokratų pirmtakai komunistai? A. Vinkus šito neminėjo, o G. Palucko kalbos kažkodėl nė vienas portalas (bent jau internetas to nerodo) neišspausdino.

Naujasis, bet jau tvirtai besijaučiantis LSDP vadas (vok. fiureris) G. Paluckas žino, dėl ko šiais laikais madinga, o svarbiausia – naudinga atgailauti ir Lietuvoje ir pasaulyje. Ir apskritai, kam atgailauti už savo nuodėmes, kai galima už svetimas, būtas ar nebūtas: lengviau. O liežuvis neįskaus.