Ar Jums patinka turtingi žmonės? Man – labai. Visada džiaugiuosi galimybe susitikti, pabūti ir pasisemti įkvėpimo bendraujant su tokiais žmonėmis, siekdama save pačią padaryti turtingesne. Dar prieš pat atostogas (pirmą kartą gyvenime jomis mėgavausi spalį) teko garbė drauge su Linkmenų seniūnijos kolektyvu svečiuotis pas nuostabią močiutę Adelę Gaižutytę, šventusią 90-ies metų jubiliejų, o įspūdžiai tokie sodrūs, jog, regis, vos vakar vaikštinėjau Šiliniškėse, bitučių karalijoje ant vienos aukščiausių kalvų. 

Kelionė į Šiliniškes

Palikę Ūkoją užnugaryje, pradėjome kilti aukštyn. Kairėje dar spėjau pamatyti blykčiojantį Pakaso ežerą, tačiau mintys vis sukosi apie tai, kaip žiemą šituo keliu užvažiuoja automobiliai? Žinoma, statumu ir „išgraužtomis“ vagomis dar neprilygsta šios vietos Ažušilei, bet… Pačioje viršūnėje maloniai švietė saulė, žydinčių gėlių žiedai mirgėjo visose pusėse ir iš nuostabos kvapą gniaužė žvelgiant į gausybę dailių avilių. O pirkelėje mūsų laukė be galo miela ir žvali močiutė Adelė. „Laukiau aš jūsų. Laikraštyje perskaičiau, kad lankote tokius kaip aš senolius, tad supratau, kad turiu laukti ir štai… sulaukiau“, – šypsosi močiutė Adelė.

Gera, kai esi laukiamas. Apie laukimą liudijo ir vaišėmis nukrautas stalas, pakili močiutės nuotaika ir susirinkę artimieji. Dukra Rima, dukros Nijolės vyras Vytautas, kaimynė. Seniūnijos komanda palinkėjo Adelei sveikatos ir džiaugsmingų akimirkų, užrišo dailią jubiliejinę juostą ir pradžiugino puokšte gėlių, o dainuojamas „Ilgiausių metų“ išspaudė ir ašarą. Gilaus žvilgsnio senolė sako, visą gyvenimą esanti „verksnė“. O juk tai liudija apie jautrios sielos žmogų… Man tai ženklas, kad jubiliatė – sudėtingo likimo žmogus, duobėtame ir dygliuotame kelyje sukaupęs didžiulius patirties ir sunkių išgyvenimų turtus. Kaip jau sakiau, turtingi žmonės man patinka, nes jie visada būna geros širdies.

Sudeginto kaimo tragedija

Susėdę aplink stalą gurkšnojome kavą su užkandžiais ir klausėmės Adelės…

Bandydamas „prisigerinti“ senolei Adelei seniūnas Jonas Alekna iškart priminė, jog kadaise atvažiuodavęs pas ją labai geros „rasodos“. Ir jam tai pavyko. Šmaikštumu ir gražiomis dainomis pats pirmas pelnė senolės Adelės simpatijas. Žodis po žodžio ir susidėliojo devynios dešimtys Adelės gyvenimo metų.

Adelė gimė vienuolikos vaikų šeimoje. Kaip ir jie visi, tame pačiame Šiliniškės kaime. Per visą gyvenimą nebuvo išvykusi iš šio krašto, tad neabejotinai yra suaugusi su šia žeme, aplink ošiančiais medžiais ir tyvuliuojančiais ežerais. Moteris yra įsitikinusi, kad jos gyvenimą „sugriovė“ rusai, atėmę mylimąjį ir sudeginę gimtus namus su visu kaimu. Adelei tebuvo 17-a, kai ji neteko paties nuostabiausio žmogaus – mylimo vaikino Prano. Jį nušovė. Netrukus buvo nušautas brolis ir sudegintas su visu kaimu.

Dar 2015 m. gruodžio 11 d. MI puslapiuose Jonas Baltakis rašė: „Raudonoji okupacija rajone paliko daug kruvinų pėdsakų: sudegintus kaimus, šimtus ištremtų į Sibirą, lagerius ar nužudytus vietoje rajono gyventojus. Apie Jaciūnų, Radučio kaimų tragedijas jau ne kartą buvo išsamiai rašyta. Yra dar vienas sudegintas rajono kaimas, apie kurį mažai žinoma. Savo kaimo tragedijos metines rytoj minės Šiliniškės (Linkmenų sen.) gyventojai. Kaimą 1944 m. gruodžio 12 d. sudegino ir vyrus sušaudė NKVD kariuomenė.

Gruodžio 11 d. Šiliniškės vyrai gavo žinią, kad kareiviai „šukuos“ kaimą, ieškos pasislėpusių nuo kariuomenės. O tuomet jau dauguma vyrų slapstėsi miške ar išsikastuose bunkeriuose. Gruodžio 12-os rytą į kaimą atėjo rusų kareiviai su durtuvais ant šautuvų. Kareiviai prie Paūkojės sugavo ir nušovė iš Šiliniškės gaudynių metu pabėgusį Adolfą Gaižutį. Tuomet rusai taip elgėsi: nušautą atveždavo į kaimą ir klausė žmones, ar jį kas pažįsta. Kad galėtų po to imtis represijų prieš jo šeimą. Žmonės, žinoma, neišduodavo, kad pažįsta. Taip tąkart ir visi šiliniškiai elgėsi. Išskyrus Petrą Valiuką. Šis, pamatęs žuvusiojo kūną, leptelėjo: „Tai gi čia Gaižučių Adolpa…“. Tuomet kareiviams vadovavęs karininkas davė komandą padegti Gaižučių sodybą. Padegus tvartą, iš jo išbėgo ten besislapstęs Adolfo pusbrolis, kurį kieme iškart suvarpė automato serija…

Kareiviai tąkart turėjo tikslią informaciją, kiek kiekvienoje šeimoje buvo šaukiamojo amžiaus vyrų. Todėl ėjo iš trobos į trobą ir jų namuose neradę, trobesius degino.

Tą dieną Paūkojės k. buvo sugautas ir nužudytas dar vienas bėglys – Juozas Gaižutis, Adolfo brolis. Kaimo moterys maldavo kareivių jo nežudyti, sakė, jis – labai geras žmogus, tačiau kareiviai liepė J. Gaižučiui bėgti arimo išmestine, o į bėgančio nugarą paleido automato seriją…

Prieš gaisrą čia buvo 5 sodybos, gyveno apie 40 žmonių.“

Po gaisro visi liko stovėti kaip stovėję – be nieko. Kaimo gyventojai išsiskirstė kas kur – pas gimines, pas gerus kaimynus kituose kaimuose. Gaižučiai glaudėsi pas pažįstamus už 1 km Stripeikių kaime. Tačiau vieni pirmųjų pasistatė dūminę pirtelę ir po metų joje apsigyvenę ėmėsi namo atstatymo darbų. Per kelerius metus sugrįžo į kaimą ir kiti gyventojai.

Per vieną naktį – trijų vaikų mama

Adelė, netekusi mylimojo, taip ir neberado kito širdžiai artimo žmogaus. Piršlėmis pervažiavo bene 15-a vyrų iš įvairių kraštų, bet Adelė nesutiko tekėti nė už vieno. Sakė, net spintoje ne kartą slėpusis nuo jaunikių. Bet Dievulis kitu būdu ją apdovanojo – per vieną naktį suteikęs galimybę tapti trijų vaikų motina. Žinoma, ši istorija taip pat paženklinta ašaromis ir skausmu, kaip ir viskas, kas suteikia žmogui dvasinės brandos. Staiga mirus nė keturiasdešimties neturėjusiai jos seseriai, liko jos trys vaikai, tepradėjo lankyti mokyklą: Rima, Nijolė ir Juozas. Jau mieste kurti šeimos namus pradėjęs vyras bandė pirštis Adelei, kad vaikai turėtų naują šeimą: mamą ir tėtį, tačiau Adelė užsispyrusi laikėsi savo. Taip ji pasiliko Šiliniškėse su trimis sesers vaikais, sugebėjusi visus užauginti dorais, darbščiais žmonėmis.

Gyvenimas skriejo pašėlusiu greičiu. Vaikai užaugę išsiskirstė kas kur, tačiau namų ir Adelės neapleido nė vienas. Žinoma, daugiausia šioje sodyboje laiko praleidžia žentas Vytautas Gimžauskas (perplaukęs Pakasą iš Kirdeikių ir suviliojęs Nijolę). Sodyboje įkurdintas didžiulis Vytauto bitynas, buvusiame tvarte įrengtos bitininko dirbtuvėlės, tad visai natūralu, kad jis lankose kasdien, tuo pačiu pasirūpina ir senole Adele. Jiedu ir smaguriaut mėgsta abu, ir paplepėt visada turi apie ką.

Prižiūri ir Adėlę su nuoširdžiu pavydu… Per daug jos gyvenime netekčių, per daug to skausmo ir liūdesio. Bet suvoki, kokia pasakiškai turtinga moterimi ji tapo, priimdama likimo smūgius, išgyvendama juos ir nepalūždama, o paversdama juos meile.

Autorės nuotr.