Prieš Vėlines į žemę grįžta vėlės. Ne tik tų, kuriuos mes prisimename geru žodžiu. Grįžta ir šmėklos, praeities šmėklos. Išdavikų, jūsiškių vėlės primena savo vaikams ir anūkams tai, ką jie yra pridarę. Ir, pasirodo, tai iki šiol kelia didžiulę baimę tiems, kurių tėvai ir seneliai vežė į Lietuvą Stalino saulę, šaudė ir kankino kovotojus už Lietuvos laisvę, grobė išžudytųjų ir išvežtų į Sibirą turtą.

Kaip kitaip paaiškinsi, kodėl būtent Vėlinių išvakarėse pasirodė vis dar kai kieno rašytojos vadinamos Rūtos Vanagaitės knyga, kurioje šlykščiai šmeižiamas Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas – dar vienas bandymas apjuodinti Lietuvą?

Juozelio interviu rusiškai televizijai tiek dėmesio nevertas. Ko norėti iš žmogaus, kuriam Lietuvoje gyventi bloga, nes tų tūkstančių eurų, kuriuos Kultūros ministerija kasmet jam skiria, neužtenka?

Šitą žmogų suprasti galima – Mokesčių inspekcija spaudžia, reikalauja, kad jis, pasaulinio garso dizaineris, mokėtų mokesčius, tarsi kokia siuvėja. Kiek jis siuvėjoms moka – ne bobų reikalas, daugiau kaip minimumą, anot jo paties, Lietuvoje ir aukštąjį turintiems niekas nemoka. Todėl Juozelis nepatenkintus ragina emigruoti.

Ir pats Juozelis jau seniai grasina emigruosiąs. Bet neemigruoja, nes užsieniuose tokių Juozyčių pilna. Apskritai Juozelis, jeigu nebūtų Juozytė, užsieniuose niekam nebūtų įdomus, nes ten didieji dizaineriai – tik Juozytėms, kitiems belieka siuvėjais vadintis. O kad protelis kaip blondinės – ką gi, gyvenime visokių yra, matyt, visokių reikia, tegul gyvena Juozytė kad ir Lietuvoje.

R. Vanagaitės atvejis – visai kitas, čia kvailumu ar nesigaudymu politikoje nepaaiškinsi. Kaip aiškėja, savo knygą, kurioje A. Ramanauskas-Vanagas kaltinamas bendradarbiavimu su KGB, A. R. Vanagaitė sukurpė, glaudžiai bendradarbiaudama (kaip ji pati neslepia – ir lovoje) su nacių medžiotoju vadinamu Efraimu Zurofu.

O kalbos apie E. Zurofo bendradarbiavimą su KGB sklinda jau seniai. Jis pats anksčiau neslėpė, kad duomenis apie žydų žudikus gaudavo iš KGB. Dabar atskleista, kad KGB archyvuose atsidūrė 1977 m. rašytų Nachmano Dušanskio, KGB dirbusio nuo 1940 iki 1971 metų, atsiminimų sąsiuvinis, kuriuo, manoma, galėjo remtis R. Vanagaitė.

Pats N. Dušanskis 1989 m. buvo skubiai išleistas į Izraelį. Beje, kas nurodė jį išleisti – sužinoti nepavyko. Sunku suabejoti, kad E. Zurofas nepasinaudojo  N. Dušanskio „žiniomis“. Kaip ir kitais iš KGB gaunamais „faktais“.

O štai vienas įdomus tikras faktas: E. Zurofas dalyvavo Rusijoje sukurtoje organizacijoje „Pasaulis be fašizmo“, kuriai vadovauja oligarchas Borisas Špigelis. Kartu su E. Zurofu toje pačioje organizacijoje trynėsi ir žinomas Lietuvos politikas ir ypač žinomas kairysis Algirdas Paleckis. Kalbama, kad abu šie veikėjai iš rusiškos organizacijos pasitraukė. Ko gero, bent jau oficialiai – taip.

Vargu ar verta aiškintis, ar R. Vanagaitė pati surado KGB dokumentus, ar jai juos paslaugiai pakišo E. Zurofas, ar ji tiki tuo, ką rašo, ar tiesiog darėsi reklamą, kaip ir Juozytė. Motyvai gal ne taip svarbu. Įdomesnes išvadas galima padaryti iš kai kurių politikų reakcijos. Jų nuomone, pasipiktinimas R. Vanagaite esąs per didelis.

Nevertėtų stebėtis, kad vienu pirmųjų iš pradėjusių ginti R. Vanagaitę buvo socialdemokratų vedlys Gintautas Paluckas: jo partijoje daug kovotojų už Stalino saulę „sūnų ir anūkų“. Įdomiau tai, kad vieno žinomo anų laikų rašytojo sūnus, tada gražiai išleistas į užsienį, smerkiančius R. Vanagaitę pavadino „naudingais idiotais“ tarnaujančiais Vladimirui Putinui. Ir kyla įvairių minčių – apie užsakovus ir vykdytojus.

R. Vanagaitė mokėsi Maskvoje. Ištekėjo už suomio ir jai buvo leista išvažiuoti į užsienį. Antanas Venclova 1940 m. parvežė iš Maskvos Stalino saulę. Po karo buvo Rašytojų sąjungos pirmininkas. Valdžia leido „negeram“ jo sūnui Tomui išvažiuoti į užsienį, o prieš tėvą jokių represijų nesiėmė.

Įdomiai kartais žmones pasiveja praeitis.