Yra sakoma, kad iš kapinių negalima nieko imti, net daiktų, kuriuos aiškiai kažkas pametė. Kuo aiškinamas šis prietaras? Sakoma, kad su daiktu į namus patenka neigiama mirties energija, kuri gali šeimos nariams atnešti ligų ir kitų nelaimių, kiti įsitikinę, kad mirusieji nieko šiaip neatiduoda ir keršys tiems, kas šio tabu nesilaikys. Tikėti tuo ar ne – kiekvienas sprendžia kaip supranta. Bet dažnas bent kartą gyvenime yra girdėjęs įvairių istorijų, susijusių su kapinėmis. Papasakosiu dar vieną, gal prieš dešimtį metų man iš tiesų nutikusią istoriją Tverečiaus krašte.

Gyvenau kitame rajone. Kai mirė mama, buvau išvykusi ir dėl įvairių priežasčių nespėjau atvykti į laidotuves. Atvykau tik po dviejų dienų po jų. Pirmiausia apsilankiau kapinėse. Atvežiau daug chrizantemų (buvo ruduo), kurias pamerkiau turguje pirktoje lelijos formos vazoje. Ją įkasiau žemėje beveik iki viršaus. Pasėdėjome prie kapo, pasimeldėme kartu su vyru. Tėviškėje užsilaikėme dar trejetą dienų.

Naktį prieš išvažiuojant sapnavau mamą. Sapne ji atėjo apsirengusi gėlėta suknele, kurią gyva būdama labai mėgo, ir sako man: „Tu tokią gražią vazą man atnešei, o ją pavogė. Čia daugiau tokių gražių vazų nėra.“ Ir pravirko. Prabudau tarsi nesava. Jau ryte susiruošiau išvažiuoti, o man vis tas sapnas iš galvos neišeina. Vyrui sakau – užvažiuojam į kapines, mamai negerai. Šis mane ėmė kvailinti, kad esą tikiu visokiom kvailystėm. Tačiau nusileido ir vėl nuvažiavom į kapines. Chrizantemos buvo numestos šalia kapo, o vazos vietoje likusi tik duobelė. Pakėliau gėles ir sakau vyrui: „Matai, yra taip, kaip mama sapne sakė.“ Vyras net pabalo. Sakė, jei nematyčiau savo akimis, nė už ką nepatikėčiau, kad taip būna.

Grįžome atgal į mamos namus, ten radome dar vieną kristalinę vazą, nuvežėme į kapines ir joje vėl pamerkėme savo chrizantemas. Kad mama turėtų savo vazą. Gal nepavogs vėl. Daugiau mama sapne manęs neaplankė.

Negi žmonės nežino, kad nuo kapinių nieko imti nevalia? Man jau greit šešiasdešimt, bet iki šiol atsimenu vaikystės nuotykį. Su broliu ant kapinių prisirinkome žemuogių, kurių radome dar laisvoje kapinių žemėje, ir pasigyrėme senelei. Ši griežtai liepė uogas išberti ant žemės ir dar per užpakalį ranka šleptelėjo. Paaiškino, kas būna tiems, kurie ką nors iš kapinių parsineša. Sakė, net jei ką pametei kapinėse – negrįžk ir neieškok, reiškia to daikto labiau reikia mirusiems. Įdomu, kaip ši istorija baigėsi tam, kas vazą pavogė, bet šito nesužinojau. Tą pačią dieną išvažiavome namo…