Realios Katalonijos nepriklausomybės tikimybė nėra didelė, bet politinio stabilumo tikėtis Ispanijoje artimiausiu metu nereikėtų.

Spalio 27 d. Katalonijos regioninis parlamentas paskelbė nepriklausomybę. Toks sprendimas priimtas nepaisant fakto, jog bendro susitarimo nebuvo – didelė dalis Katalonijos nenori nepriklausomybės. Tą įrodo ne tik protestai gatvėse, bet ir faktas, jog regioniniame parlamente „už“ balsavo tik 70 atstovų iš 135. Be to, Katalonijos valdžia pasirėmė spalio pradžioje vykusiu chaotišku referendumu, kuriame balsavo vos apie 40 proc. katalonų – tiesa, iš jų 90 proc. pasisakė už atsiskyrimą nuo Ispanijos. Manoma, jog didžioji dalis neatėjusiųjų taip elgėsi ne tik baimindamiesi susirėmimų, bet ir paprasčiausiai nenorėdami paremti iniciatyvos.

Centrinė Ispanijos valdžia paskelbė, kad toks Katalonijos parlamento sprendimas yra neteisėtas. Iškart po to regione įvestas tiesioginis valdymas – kitaip tariant, regiono autonomija suspenduota, o teisė priimti sprendimus perėjo Madridui. Taip pat pranešta, jog Katalonijoje dar iki Kalėdų įvyks pirmalaikiai regioniniai rinkimai, po kurių tikimasi tęsti dialogą bei išspręsti konfliktą.

Ir visgi – kodėl nemaža dalis katalonų nori atsiskirti nuo Ispanijos? Yra trys svarbiausios priežastys.

Visų pirma, šis regionas turi istoriškai susiformavusią savitą kultūrą ir kalbą, kurios skiria jį nuo likusios Ispanijos dalies. Pavyzdžiui, mokyklinukai šiame regione mokosi ir laiko egzaminus tik katalonų kalba.

Antra, Katalonija mano, jog atsiskyrimas būtų ekonomiškai naudingas. Šis regionas yra turtingas – jo ekonomika didesnė nei visos Graikijos bei panaši į Airijos bei Danijos. Visgi akcentuojama, jog Katalonijos gyventojai sudaro apie 16 proc. Ispanijos populiacijos, tačiau į bendrą Ispanijos biudžetą kasmet įneša apie 20 proc. visos Ispanijos bendrojo vidaus produkto (BVP). Tad atsiskyrimas, nepriklausomybės šalininkų teigimu, leistų sutaupyti.

Trečia, kadangi Katalonija apibrėžia save kaip atskirą politinį vienetą, atsiranda poreikis savarankiškam interesų atstovavimui, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje ar Jungtinėse Tautose. Ispanijos centrinė valdžia, katalonų teigimu, neapgina jų interesų.

Visgi tikėtis, jog Europos žemėlapyje netrukus atsiras nauja valstybė, nederėtų. Tą sąlygoja ne tik aplinkybė, jog pati Katalonija nėra vieninga, bet ir faktas, kad niekas neskubėtų jos pripažinti. Europos Sąjungos (ES) ir atskirų žemyno šalių, taip pat JAV lyderiai pareiškė palaikantys Madridą, o ne katalonus. Priežastis – paprasta: baiminamasi, jog Katalonijos nepriklausomybė pradės domino efektą. Italijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse yra regionų, kurie taip pat norėtų atsiskirti, tad Katalonija taptų jų sėkmės istorija. Be to, Katalonija norėtų likti ES nare, tačiau tapusi nepriklausoma turėtų į šią organizaciją įstoti iš anksto – galėtume neabejoti, kad Ispanija tam labai priešintųsi.

Tad suirutė Ispanijoje tęsiasi, bet tai nebūtinai reiškia, jog netrukus atsiras nauja valstybė.