Kai vieną spalio antrosios pusės savaitgalį Ignalinoje bildėjo „Bildučiai“, grupė rajono savivaldybės įstaigų darbuotojų bildėjo Baltarusijos keliais. Sprendžiant iš vizos pase, paskutinį kartą šioje kaimyninėje šalyje lankiausi prieš ketverius metus, 2013 m. vasarą. Į politinį režimą Baltarusijoje žiūriu kartais su šypsena, kartais su nemenka kritinio sarkazmo doze, nes šioje šalyje dar daug kas primena mūsų jau užmirštamą sovietmetį ir, atrodo, vėl važiuodamas nesitiki kuo nors itin nustebti. Vis tik šįkart nuostabos buvo nemažai, Baltarusijos veidas ir rūbas (bent jau Breslaujos rajone) mano akimis per ketverius metus labai pasikeitė gera linkme ir dabar net turime iš jų ko pasimokyti. Visai neliesiu politinių aktualijų, kalba suksis tiesiog apie gyvenimą: kultūrą, buitį, šiek tiek istoriją, nes ji labai susipynusi su Lietuvos istorija, juk lankėmės etninėse lietuvių žemėse. Breslauja, Vidžiai, visas kitas vakarinis Baltarusijos pakraštys jai galutinai atiteko 1940 m., Stalinui perbraižius žemėlapį. Tai įvyko, kai 1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS užpuolė Lenkiją ir „išvadavo“ Vakarų Baltarusijos teritorijas, kurios iki tol, kaip ir Vilniaus kraštas, buvo okupuotos lenkų. Pirmas pasakojimas apie už 7 km nuo Tverečiaus esantį Vidžių miestelį, kurio nemačiau gal jau daugiau nei dešimt metų, todėl čia įvykę pokyčiai kelia bene didžiausią nuostabą. Čia lankėmės antrąją kelionės dieną.

Apie miestelį 

Vidžiai (arba Vydžiai, Vidaliai, Vydaliai) – miestelis šiaurės Baltarusijoje, Vitebsko srityje, į rytus nuo Ignalinos, šalia Lietuvos sienos. Keliai į Breslaują, Pastovis, Rimšę, Adutiškį. Žinomas nuo XV a. vidurio, kuomet priklausė LDK. 1795–1915 m. priklausė Rusijai. Miestelyje XIX a. 1-ojoje pusėje buvo Breslaujos apskrities centras. 1941–1944 m. Vidžiai buvo užimti vokiečių, čia buvo atkelta Švenčionių gimnazija. Vidžiuose ir apylinkėse nuo seno šnekėta lietuviškai, rytų dzūkų tarme. Iki XX a. vid. dauguma Vidžių lietuvių suslavėjo, dabar lietuviškai kalba tik nedaugelis vyresniosios kartos žmonių.

Ryškiausias miestelio akcentas, giedrą dieną matomas net nuo Daugėliškio – tai aukščiausia Baltarusijoje Švč. Trejybės bažnyčia (aukštis 76 m, pastatyta 1914 m.), kuri labai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą ir šiek tiek per Antrąjį pasaulinį. Vokiečiai ir rusai čia pliekėsi iš širdies, mat po audringų 1915 m., rytų frontas čia beveik trejiems metams nusistovėjo Naručio–Adutiškio–Vidžių (Tverečiaus)–Daugpilio linijoje. Dėl savo aukščio bažnyčia tapo nuolatinio apšaudymo objektu, mat jos bokštuose tūnojo artilerijos ugnies koreguotojai, kulkosvaidininkai (retai katalikų bažnyčioms šiame regione karo metu nekliuvo ugnies, nes, kaip šventyklos, jos menkai rūpėjo tiek stačiatikiams, tiek protestantams). Karo baisumams atminti bažnyčios sienoje tebėra įmūryta pora sviedinių. Yra duomenų, kad Vidžių bažnyčią yra aplankęs Maironis. Galbūt keliaudamas prie Drūkšių ežero. Dabar čia gyvena apie 1,8 tūkst. gyventojų…

Antrojo pasaulinio karo metais mano tėvas prie Vidžių tarnavo pas ūkininkas. Jis vis pasakoja tokią istoriją. Buvo du broliai. Šalia bažnyčios – turgaus aikštė. Turgaus dieną vienas brolių užlipdavo ant bažnyčios kryžiaus ir ant jo stovėdavo ant rankų, sėdėdamas grodavo armonika. Kol visi prekeiviai užvertę galvas stebėdavo šį kraują stingdantį reginį, antras brolis „švarindavo“ turgeivių vežimus. Kai žmonės tai suprato, apsiskundė vokiečiams ir šie vieną dieną brolius nušovė. Dabar šią istoriją papasakojau Vidžių valstybinio profesinio ir technikos licėjaus direktoriui Michailui Smirnovui. Jis domisi miestelio istorija ir patvirtino, kad tokia istorija išties buvusi.

Su Vidžiais susiję vaikystės ir jaunystės prisiminimai, kai su tėvais dažnai važiuodavome į turgų paršelių pirkti ir būtinai – forminės duonos. Dar prieš 15 metų šią duoną iš kepyklos veždavo arkliu. Laukianti žmonių eilė ir atriedantis dengtas vežimas su duona, būda ant ratų. Šis vaizdas iki šiol labiausiai įsiminęs įspūdis…   

Baltarusių provincijos „Oksfordas“

Vidžiai ilgai buvo pilkas, aptriušęs, miestelis be veido. Prieš keturiolika metų direktoriumi atėjus dirbti M. Smirnovui, valstybiniame profesiniame ir technikos licėjuje prasidėjo unikalus eksperimentas, padaręs jį tarsi „valstybe valstybėje“. Dabar licėjui priklauso 18 pastatų su mokymo klasėmis, laboratorijomis, dirbtuvėmis, 1500 ha papildomo ūkio: nuomojamais ežerais, žeme, gyvulių fermomis ir pan.

Kiekvienas moksleivis dalyvauja licėjaus gyvenime. Patys konstruoja, projektuoja, stato, renka derlių, jį perdirba, pačių pastatytose kavinėse, valgyklose dirba virėjais, padavėjais ir taip užsidirba pinigų kitiems darbams. Licėjuje mokosi 250 žmonių. Papildomai galima įgyti suvirintojo, mašinisto operatoriaus kvalifikacijas. Ir jei absolventas baigia licėjų turėdamas daugiau nei 5 kvalifikacijas – jis tikrai nebus prastas specialistas.

Yra 14 kūrybinių būrelių. Skamba nuobodžiai? Bet tik supažindini vaikus su jų veikla ir jų akys užsidega. Tarkime, technikos būrelyje stovi džipas, kurį vaikai sukūrė savo rankomis. Sako, jam nėra analogų. Džipas sukurtas iš GAZ-66, „Volgos“, „Moskvich“, „Ford Explorer“ mazgų, agregatų ir detalių. Kitur vaikai savo rankomis iš metalo, akmens ir kitų medžiagų gamina itin gražių ir patrauklių skulptūrų miestų gatvėms ir aikštėms. Jos jau puošia Breslaujos ir Vidžių gatves, jų nemažai iškeliavę į užsienius. Ir jokių projektų, meno konkursų. Beje, tokios mažosios architektūros labai trūksta Ignalinos gatvėms ir skverams, nes čia tuščių erdvių nemažai.

Išsipildė  M. Smirnovo svajonė – šiemet atidaryta valgykla, kurioje įrengta laboratorija virėjų mokymams, ir 140 kvadratinių metrų kavinė. Joje gali lankytis ir Vidžių gyventojai bei svečiai. Kavinėje, valgykloje XIX a. virtuvės baltarusių ir lietuvių tradiciniai patiekalai. Be alkoholio. „Ir svarbiausias dalykas – mūsų vaikinai praktikuojasi. neprilygstama patirtis“, – sako M. Smirnovas.

Tame pačiame komplekse įrengta didelė salė pokyliams, kuri nuomojama vestuvėms ir kitoms šventėms. Visas kompleksas Vidžių centre pastatytas licėjaus moksleivių rankomis iš trijų senų apgriuvusių pastatų. Pajamos už salės nuomą, kavinės paslaugas kaupiamos kitiems darbams. O jie vėl planuojami. Dabar galvojama apie restoraną, viešbutį, paslaugas turistams.

Finansavimo šiems darbams, kokius pas mus finansuoja Europos Sąjunga, licėjus beveik negauna. Viskas daroma savo rankomis ir nedidelėmis uždirbamomis lėšomis. Ir dideliu optimizmu. M. Smirnovas pasakojo: „Reikėjo apdailos plytelių. Pinigų joms pirkti nėra. Skambinu į vieną Minsko gamyklą, sakau, gal turite kokių brokuotų, nurašytų, sumažinta kaina. Taip ir susirinkome reikiamą kiekį, o jau plyteles sudėti ir visi dizaino darbai – moksleivių darbas. Jei visai neturime pinigų, o kažkokių medžiagų reikia, prašome palaukti mokėjimo. Visi sutinka, nes dar su niekuo nelikome neatsiskaitę…“ Taip dėka privačios iniciatyvos ir nesavanaudiško darbo kažkas neįtikėtino sukurta licėjuje, šiuolaikišku miesteliu tapo ir Vidžiai. O stebukladario direktoriaus atlyginimas vos… apie 300 eurų.

Licėjaus bendrabutyje įrengtas turtingas muziejus. Čia pamatėme, kokie Vidžiai buvo prieš 100 metų, sužinojome, kad kažkada buvo Vidžių rajonas, kuriam priklausė ir Breslauja, o licėjaus pirmtakė mokykla čia įkurta dar prieš 214 m. XIX a. pradžioje čia veikusi kolegija buvo Vilniaus universiteto filialas. Tuo metu Vidžiai buvo žinomi kaip žąsų eksporto miestelis, per metus jų į Europą buvo išvežama iki 150 000. Ir retas Kalėdų stalas Europoje apsėjo be Vidžių žąsų. Pasak M. Smirnovo, kodėl žąsų temos nepradėjus naudoti kaip prekės ženklo? Gal kavinę pavadinti „Vidžių žąsis“?

Licėjaus teritorijoje nerūkoma. Užrūkysi – trys „nariadai“ prie karvių fermoje. Kadangi daugelis čia besimokančių vaikų iš šeimų, kuriose nėra vieno iš tėvų, vaikams kalbama ir tai, apie ką turėtų kalbėti tėvai. Tai ir alkoholio, ir rūkymo, ir saugaus sekso temos.

Autoriaus nuotr.