Redakcija gavo skaitytojų, gyvenančių netoli radiolokacinės stoties Makniūnalaukėje (Prisieginėje, Vidiškių sen.) laišką, kurie prašo išsiaiškinti, ar nekels pavojaus sveikatai naujas radaras, kuris bus įkeltas į statomą aukštą bokštą. Jo statyba vienu metu vyko ir dieną, ir naktį. Laiške būkštaujama, kad didesni pajėgumai kenks aplinkinių sveikatai. „Nuoširdžiai prašome sužinoti, ar buvo tirtas poveikis aplinkai ir sveikatai, kokie bus lokatoriaus pajėgumai? Kokiu kampu jis stebės oro erdvę, ar bus nukreiptas tik į Baltarusijos pusę? Suprantame, kad visko nesužinosime, nes sunku bus prisikrapštyti iki tikros tiesos ir informacijos“, – rašoma laiške. Ir pridedama: „Nenorime gauti informacijos, kad viskas saugu ir nekenks žmonių sveikatai“. Šia tema sulaukiau ir poros telefono skambučių.

Pirmiausia, patikinu, kad oficialios informacijos kreipiausi į Krašto apsaugos ministeriją, bet atsakymo dar negavau (kai gausiu – paviešinsiu). Rajono savivaldybės kariškiai taip pat labai neinformuoja, tik bendrais bruožais. Jūs esate teisūs, kad „visos tiesos nesužinosime“. Teisūs ta prasme, kad į kai kuriuos klausimus išties niekas niekada atsakymo neduos, nes radarų techniniai duomenys – karinė paslaptis, o pats objektas – karinis dalinys, į kurį šiaip sau nepateksi. Tai sakau kaip žmogus, šiek tiek nusimanantis šiame „ūkyje“, mat sovietinėje kariuomenėje dvejus metus Archangelsko srityje prie Baltosios jūros tarnavau būtent priešlėktuvinės gynybos radiolokaciniuose daliniuose. Todėl, kol nėra kitos informacijos, daugiau kalbėsiu iš savo patirties.

Pirma, radaro paskirtis – pastebėti visus skrendančius objektus. Yra viena ypatybė: kuo žemiau orlaivis skrenda, tuo vėliau jį radaras aptinka. Karo atveju tai tolygu mirčiai. Nes jei žemai, skrendantį virš žemės, atakuojantį lėktuvą ar sraigtasparnį pastebėsi tik už kilometro kito, nespėsi iš stoties net išbėgti, esant dabartiniams greičiams po keliolikos sekundžių būsi sunaikintas. Lemiamos įtakos turi ir reljefas, kuriuo atakuojanti pusė visada naudojasi, nes jeigu stoties siunčiamas signalas atsimuša į kalną, žemiau skrendančio orlaivio nemato. Todėl radarai ir keliami kuo aukščiau. Kiek žinau, Prisieginės radarui nemenka kliūtis – Nevaišių ketera.

Antra, manau, kad naujasis radaras, kaip ir dabar esantys, pirmiausia skirtas stebėti ne savą, o oro erdvę virš potencialaus priešininko teritorijos, todėl daugiau žiūrės į rytus.

Trečia. Kas dėl poveikio sveikatai, tai išties patikėkite – ypatingos grėsmės nėra. Radarai nukreipti į viršų, o poveikis sveikatai galimas, jei lokatoriaus lėkštė signalą spinduliuos tiesia trajektorija (kaip šautuvas), nukreipta tiesiai į žmogų, o tokios situacijos negali būti. Radaras radiacijos nespinduliuoja, tik elektromagnetines bangas. Tokias, kaip skleidžia mobilusis telefonas, mikrobangų krosnelė, televizoriaus ar kompiuterio ekranas, tik, žinoma, kur kas stipresnes. Dvejus metus kariuomenėje gyvenome šalia ir tarp radarų, beje, tokių pačių, kokie Prisieginėje buvo pirmieji, rusiški, tačiau niekam sveikata nesutriko. Nors ten saugojome valstybinę sieną, einančią Baltąja jūra, todėl lokatoriai sukosi visai žemai, 2–3 m aukštyje. Tokia asmeninė patirtis.

Tiesa, šiokios tokios grėsmės yra karo atveju, nes priešininkas pirmiausia stengsis sunaikinti radarus. Mums kariuomenėje karininkai tiesiai sakydavo, kad karo atveju mūsų dalinys būtų sunaikintas jau po 40–50 minučių. Tačiau ir šiuo atveju Makniūnalaukei ar Prisieginei niekas negresia, nes dalinys iki gyventojų sodybų dar pakankamai toli, o, tarkime, raketa, paleista už šimtų ar tūkstančių kilometrų į taikinį dabar krenta kelių metrų tikslumu. Tikiuosi, nieko tuo neišgąsdinau, nes kariauti juk nesiruošiame.

Tenka apgailestauti, kad jokio aiškinamojo darbo neatlieka kariuomenės atstovai. Jeigu žmonėms rūpi, jiems turi būti paaiškinta. Jeigu ką nuvyliau, atsiprašau. Pateikiau tai, ką pats esu patyręs. Gausiu daugiau informacijos, pasidalinsiu su jumis.

Na, o kaip kompensacija už baimes ir būgštavimus gali būti ir tiesiamas asfaltas, kuriuo naudosis visi gyventojai.

Autoriaus nuotr.