Skip to content

Kaip Petriukas prie Marytės priekabiavo

Šmeižtas, kad Lietuva gyvena prastai, kad atlyginimai maži, pensijos ubagiškos ir lietuviai vis dažniau ieško laimės kitose šalyse. Net jeigu taip ir yra, tai ne problema, teisingiau, tai dėmesio neverta problema. Lietuvoje yra daug didesnių, svarbesnių problemų.

Apie tai, kas jaudina žmones, įprasta spręsti iš žiniasklaidos. Iš to, apie ką rašoma ir kalbama. Popieriniuose laikraščiuose, interneto portaluose, per radiją ir televiziją.

Įsijungi radiją ir televiziją, ir nuo ryto iki vakaro gali klausytis, kaip, pavyzdžiui, Seimo narys Linas Balsys pripūtė į žurnalistų atsineštą alkotesterį daugiau negu pridera. Kaip paskui jis girtas išėjo iš Seimo, sėdo į savo automobilį ir parvažiavo namo, nepagautas policijos. Ir ką dabar reikia daryti, kaip L. Balsį bausti?

Dalinkitės savo nuomone socialiniuose tinkluose, gerbiami Lietuvos žmonės, skambinkite į televiziją, skambutis tik 0,3 euro, mums svarbi jūsų nuomonė – ar gali L. Balsys likti Seime, ar jam reikėtų pasitraukti, o jeigu nesitrauks – surengti apkaltą?

O mūsų nuomonė, sako teisėsauga, nieko verta. Nėra įrodymų, kad L. Balsys buvo girtas. O gal žurnalistų alkotesteris kilometrus rodė? Kad specialiai buvo „pataisytas“, apie tai spėlioti neverta, derėtų nekaltumo prezumpciją prisiminti – asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Beje, taip nustatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje.

Žurnaliūgoms Konstitucija negalioja. Laukti kažkokių įrodymų ir nuosprendžių? Žiniasklaida, teisingiau, purvasklaida, vadinanti save ketvirtąja valdžia, labai nori būti pirmąja, ir elgiasi taip, tarsi galėtų pakeisti visas kitas valdžias. Žurnaliūgos jau įrodė ir nuteisė.

Seimo narė Aušra Maldeikienė laidoje „Dėmesio centre“, kurią verčiau tiktų vadinti „Jakilaičio dėmesio centre“, bandė sugėdinti žurnaliūgas, kurių mėgstamiausias ir pelningiausias užsiėmimas – pilstyti pamazgas. Edmundas Jakilaitis, klausydamasis seimūnės, šypsojosi.

Dar nepasimiršo L. Balsys – išplaukė režisierius Šarūnas Bartas. Kažkokia aktorė, kurios pavardės neįsiminiau, o ieškoti internete – per daug jai garbės, apkaltino režisierių, kad šis prieš penkerius metus prie jos seksualiai priekabiavo.

Šitoje istorijoje man šlykščiausia tai, kad ta aktorė snukiaknygėje savo „prisipažinimą“ išdėstė angliškai. Skyrė jį užsienio auditorijai: pažiūrėkite, kas darosi Lietuvoje – mes ne prastesni už kokį nors Holivudą, todėl gal ir mums, seksualiai nuskriaustoms aktoriukėms, atsirastų koks nors vaidmenukas kokiame nors Holivudo filmuke?

Suprantu tą aktorę, kuri įrašė Panevėžio direktoriaus priekabiavimus ir kreipėsi į teismą. Beje, šis skandalas tikru skandalu nevirto: na, priekabiavo, na, dabar teismas, ir direktorius nežinomas, ir aktorė labai jauna. O čia – ir režisierius nusipelnęs, ir aktorė ne šiaip sau kur, o filme apie lesbietes vaidinusi.

Ir dar penkerius metus tylėjusi. O kodėl negalima teigti, kad jeigu tas priekabiavimas ir buvo, tai aktorė penkerius metus mėgavosi šiais maloniais prisiminimais, ir tik dabar pagalvojo, kad Holivudo skandalų fone galima šį tą pasiekti, šiokį tokį kapitalą susikrauti – jei ne ekrane ar scenoje, tai bent tokiu būdu.

O Konstitucijoje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija, paklausite? Kokia čia Konstitucija, kokia čia nekaltumo prezumpcija, kai galima skandalą išpūsti. Jau pasigirdo pasiūlymų neberodyti Š. Barto filmų. Kaip sovietmečiu: koks nors aktorius ar režisierius, ar rašytojas būdavo apkaltinami antisovietine veikla – būdavo uždraudžiami filmai, knygos… Tada bent teismo parodija vykdavo, dabar jau ir teismo nereikia, viską sprendžia žurnaliūgos – kas kaltas ir kas ne.

Žinomi žmonės irgi paskubėjo pasmerkti Š. Bartą. Tiesą sakant, žinomi – bet tai dar nereiškia – kuo nors nusipelnę. Sakysim, Henrikas Daktaras žinomas geriau, negu kai kurie „Delfi“ paskelbtame straipsnyje minėti piliečiai, apie kai kuriuos jų galima pasakyti „plačiai žinomi siauriuose sluoksniuose“. Bet tiek to. Čia priekabiavimu piktinosi ir aktorė Beata Tiškevič, ta pati, kuri naktį įlindo į palapinę pas azerbaidžanietį kino režisierių ir paskui ištekėjo už jo. Kažin, ar ji neapkaltins seksualiniu priekabiavimu buvusio vyro? Ir ar neįlindo į palapinę, norėdama vaidmens? Ir ar neišsiskyrė, kai jo (vaidmens) negavo?

Taigi, šiais laikais nereikia jokių įrodymų, neegzistuoja jokia nekaltumo prezumpcija, Konstitucija kai kam verta tiek, kiek popierius, ant kurio ji išspausdinta, ir kiekviena Marytė (arba įrašykite patys) gali bet kurį Petriuką bet kuo apkaltinti, o purvasklaida nuteis. Nenorėdama baigti taip liūdnai, pacituosiu Arminą Norkų:

„Kol buvau jaunas ir nevedęs, pasitaikydavo ir papriekabiauti. Ant kelio ranką retai dėdavau, dažniau aukščiau, kad lankstytis nereikėtų. Bet padorus vyras apie tai nepasakoja… Guodžia tik viena: seksualiu priekabiavimu viso to pavadinti negalima, nes tais laikais sekso nebuvo.“

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje