Silenės–Urbanų pasienio punkte tarp Latvijos ir Baltarusijos užtrukome beveik dvi valandas. Abiejų šalių pasieniečiai ir muitininkai „nepriekabiavo“, tiesiog buvo daug važiuojančių per sieną. Stovi, lauki ir galvoji: kuriems galams į Tverečiaus postą tiek pinigų sudėta, jei vis vien į Breslaują ir Vidžius reikia pro Daugpilį trenktis. Vėlavome, tad Breslaujoje jau laukė ir valdžia, ir viešnagė dar dviejose įstaigose. Pasitikti aukščiausiu lygiu: laukė rajono vykdomojo komiteto pirmininkas (meras) Vladimiras Dranevskis su žmona, rajono tarybos pirmininkė Nina Pučinskaja, kiti vykdomojo komiteto (savivaldybės) atsakingi darbuotojai…

Spalio diena neilga, tad į Breslaujos tradicinės kultūros muziejų atvykome jau tamsiai. Įžengėme į kiemą ir nustėrome iš netikėtumo – čia su dainomis ir duona bei druska mus sutiko liaudies ansamblis. Viduje vaišės tęsėsi, atrodė, kad kiekviename iš trijų muziejaus aukštų net rungtyniauta, kuris svetingiau svečius sutiks.

Muziejus įkurtas 1991 m. kažkada buvusiame vandens malūne, reorganizuotas 1997 m. ir 2001 m. Čia mokomasi tradicinių amatų: audimo, pynimo iš meldų ir šiaudų, šio krašto virtuvės vingrybių, žiedžiamos keramikos, tautinio kostiumo paslapčių, veltinių vėlimo, medžio drožybos ir kt. Muziejuje nuolat vyksta dailės, fotografijos ir kitos parodos. Amatai ne tik stenduose, jie „gyvi“. Lankantis mūsų akyse buvo nužiestas molinis puodas, galima buvo patiems prisėsti prie audimo staklių, verpimo ratelio, kuo kai kurios mūsų grupės moterys mielai naudojosi. Vėlgi visur buvo matyti ir lietuviškų pėdsakų. Muziejininkė, žiesdama puodą, pasakojo, kad šią technologiją kažkada čia atnešė puodžius iš Lietuvos, o veikusios vietinio dailininko parodos paveiksluose buvo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorinių asmenybių veidų…

Meno (muzikos) mokykloje, nors atvykome itin vėlai, taip pat laukė siurprizas – mokinių muzikinio spektaklio premjera. Pačios mokyklos interjeras labiau priminė prabangų teatrą, nei rajono muzikos mokyklą. Prieblandoje į salę praėjome gyvu mokinių su žibintais rankose koridoriumi. Pats spektaklis truko apie 15 min., jis vyko tamsioje salėje ir scenoje. Šokančių merginų siluetus iš tamsos išplėšdavo tik ultravioletinės lempos. Tai išties darė įspūdį. Tokį pasirodymą mes pamatėme pirmieji, buvo jo premjera. Užsidegus šviesoms, meras V. Dranevskis visus (ir šokusias merginas) vaišino šampanu, o mes, svečiai, kiekvienas gavome po „muzikinę“ dovaną – po dėžutę su šokoladiniu muzikiniu raktu. Pirmoji viešnagės diena baigėsi vakariene su Breslaujos vadovais…

Ryte po pusryčių tęsėme pažintį su Breslauja. Pirmiausia važiavome į Pilies kalną, kuri alsuoja šio miesto ir krašto itin turtinga istorija. Breslaujos įkūrimo metais laikomi 1065-eji. Tuomet ši vietovė vadinosi Briačislavliu, pagal Polocko kunigaikščio Briačislavo, įrengusio čia pasienio tvirtovę, pavardę. Ta tvirtovė ir vėlesnė pilis ir įtvirtinimai stovėjo ant šios 14 m aukščio kalvos. Ji pačiame Breslaujos centre tarp Driviato ir Noviato ežerų. Miestas išaugo XI–XIII a. Šaltiniai liudija, kad dar 1514 m. čia stovėjo galinga pilis su įtvirtinimais ir septyniais bokštais. Tuomet Breslauja jau priklausė LDK, Vilniaus vaivadijai. Sunyko Pilies kalnas XVIII a. Dabar ant jo nemažai įvairių paminklų ir ąžuolinių skulptūrų, kurių kiekviena pasakoja vis kitą istoriją ar legendą apie miesto praeitį. Ant šios kalvos vyksta įvairios šventės, festivaliai, kiti renginiai, viduramžių karių imitacinės kovos…

Šalia Breslaujos yra nacionalinis parkas „Breslaujos ežerai“, o parke yra savas Ladakalnis – tarp ežerų aukštas Švyturio kalnas (čia XX a. pradžioje išties buvo švyturys), nuo kurio net Latvija matyti. Jis vienas iš kelių šalia esančių kalvų, kurios visos kartu vadinamos Kezikų kalnais. Švyturio kalno aukštis – 174 m (Ladakalnio – 155 m). Į kalną veda gana ilgas takas, viršuje įrengta paaukštinta apžvalgos aikštelė. Švyturio kalnas, kaip ir Ladakalnis, yra gausiai lankomas turistų…

Baltarusiai visada giriasi savo pramone ir jos gaminiais, gaminamais Breslaujoje. Ji išlikusi nuo sovietmečio laikų, nebuvo privatizuota, o tik modernizuota ir sėkmingai dirba. Vienas tokių objektų – pieno ir konservų gamykla. Joje gaminami ežerų ir jūros žuvų konservai, bet garsiausi gamyklos gaminiai – sūriai. Jų gaminama 12 rūšių. 2003 m. tik prieš 15 metų statyta sviesto gamykla buvo iki pamatų nugriauta ir per trejus metus pastatyta šiuolaikiška gamykla su moderniausia ispaniška sūrių gamybos linija, kuri beveik visiškai automatizuota (98 proc.). Gamykla automatas. Darbuotojai tik prižiūri dirbančią įrangą. Per parą perdirbama 110 tonų pieno, pagaminama 10 tonos sūrių. Pieną tiekia 12 rajono žemės ūkio organizacijų (pertvarkytų kolūkių, vadinamų žemės ūkio pramonės kompleksais). Gamyklą aplankė prezidentas A. Lukašenka, gamyklos fojė po stiklu saugomas sūris su jo parašu…

Aplankėme dar vieną naują įdomų objektą, atidarytą šį rugsėjį. Tai parkas „Brukouka“. Kartu tai ir vartai į Breslaują, atvažiavus nuo Lietuvos ar Latvijos. Svarbiausia parko vertybė – senas brukas, akmenimis grįstas kelias, kažkada išties ėjęs į miestą pro įrengtus vartus. Dabar jie atstatyti (atstatė lenkai), įrengti stendai, pasakojantys apie kelio istoriją, parkas papuoštas Vidžių licėjaus moksleivių sukurtomis skulptūromis. Sakoma, kad jei prie vartų pridėsi delną ir pereisi bruku, išsipildys visos svajonės. Išbandėme ir mes, dabar laukiame ir tikimės…

Po pietų išvykome į Vidžius. Apie šią išvyką jau pasakojome MI lapkričio 7 d. numeryje. Dar laukė kelionė į Polocką.   

Breslaujos miesto legenda

Breslauja, kaip ir Ignalina, turi savo įkūrimo legendą. Pasakojama, kad pilyje kažkada gyveno kunigaikštis Dvinas, jo žmona Druika ir jų mylima duktė Driva. Ji buvo labai išdidi, atsakė visiems jai besipiršusiems jaunikiams. Kunigaikštis Dvinas buvo susirūpinęs – kam jis perduos krašto valdymą. Kartą Drivai pasipiršo iš karto trys broliai – Snudas, Brasas ir Novas. Mergina pažadėjo savo širdį tam, kuris įrodys savo pranašumą prieš kitus. Laimėjo Brasas, bet broliai jam pavydėjo ir nutarė jį nužudyti. Taip ir padarė. Kadangi Driva žadėjo tekėti tik už vieno, likę broliai kovėsi vienas su kitu ir abu nuo gautų žaizdų mirė. Viskas vyko naktį, o ryte paaiškėjo, kad Brasas gyvas, broliai per klaidą nužudė jo tarną. Kai Brasas Drivai apie tai pasakė, mergina iš bokšto krito į ežerą. Tėvai sunkiai išgyveno tokią dukters lemtį, o Brasą pakvietė valdyti šį kraštą, ką jis ilgai ir sėkmingai darė. Dabar legendos herojų vardais vadinami ežerai ir upeliai aplink Breslaują.

Autoriaus nuotr.