Sunku net įsivaizduoti, kokia jėga slypi žmogaus širdyje. Toji jėga gali daryti stebuklus viena pati, be stebuklingos lazdelės, be kerėtojų ir net be solidžios sąskaitos banke ir bene svarbiausia – be jokios apčiuopiamos naudos. Laimingi tie, kurie apdovanoti tai suprasti, apdovanoti gebėti nesavanaudiškai mylėti, apdovanoti mėgautis dalijamu dėmesiu ir meile. Galbūt todėl vieta, kur gyvena jauki ramybė, santūri tyla, dėmesys, širdžių šiluma, supratingumas ir dosniai dalijama meilė senatvei, negaliai ir iššvaistytiems gyvenimams – man nuolat kvepia tikromis Kalėdomis.

Pasivaikščiodama pėsčiomis atėjau nuo aikštelės šalia miestelio ežero iki Dūkšto globos namų. Šiltomis spalvomis šviečiantis kuklus pastatas nieko neišduoda apie už sienų vykstantį gyvenimą. Aplinka švari, tvarkinga, dailūs gėlynai, šaligatviai, suoleliai. Galbūt eitum ir nueitum pro šalį, jei būtum tolimų kraštų svečias. Tačiau mes savame rajone – kiekviename kampelyje lyg savame kieme. Viduje pasitiko Dūkšto globos namų direktorė Giedrė Karpickienė. Santūri, dalykiška moteris, paprašyta papasakoti apie šių Globos namų veiklą, pasiūlė pasilabinti su gyventojais, ir jų pačių paklausti, kas ir kaip čia vyksta.

O, ekspromtu vyks atvirų durų dienos globos namuose! Ekskursijoje apžiūrint patalpas mane lydėjo direktorė, tad pakeliui išsiaiškinau kai kuriuos „skaičiukus“. Dūkšto globos namuose šiuo metu gyvena 32 gyventojai, iš jų 15 nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, 4 nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros poreikis, 3 negalią turintys  ir 10 senyvo amžiaus asmenys.

Pasak G. Karpickienės, 1992 m. rugpjūčio mėnesį pradėjo veikti pirmieji Ignalinos rajone globos namai, skirti gyventi seneliams ir neįgaliems asmenims. 1994 m. globos namų gyventojai persikėlė į geresnes patalpas vaikų darželio pastate. Nuo 2012 m. persikėlus tuometiniam Ignalinos mokyklai darželiui „Šaltinėlis“ į Dūkšto vidurinės mokyklos patalpas, Dūkšto globos namams perduotos visos patalpos. Globos namuose yra keturiolika kambarių, iš kurių dviejuose gyvena po vieną, penkiuose – po du, septyniuose – po tris gyventojus, visos būtinos pagalbinės patalpos (virtuvė, valgykla-salė, skalbykla, administracijos kabinetai bei labai graži ir jauki vasaros terasa).

Apžiūrėjus pagalbines ir administracijos patalpas, direktorė išskubėjo vykdyti neatidėliotinų užduočių, o aš nuėjau lankyti gyventojų.

Dūkšto globos namai nuo kitų lankytų panašaus pobūdžio įstaigų skiriasi tuo, kad čia didžioji dauguma gyventojų gana guvūs, aktyvūs, kalbingi, o darbuotojai – lyg nematomi. Ėjau iš vieno kambario į kitą ir bandžiau suvokti, kur patekau, kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas čia.

Vizualiai ir labai aiškiai pamačiau, kad amžius apie žmogų absoliučiai nieko nepasako. Jauni žmonės atrodo (žvilgsniai, fizinė būklė, kalba) lyg būtų nugyvenę 150 metų, o 80 metų perkopusios senolės – žvalios, žvitrios, sklandžiai dėliojančios mintis ir tebekeliaujančios po Lietuvą.

Kaip jau minėjau, vieni gyventojai gyvena po kelis kambariuose, kiti – po vieną. Nustebino žmonių atvirumas. Štai keliuose kambariuose gyvena po tris vyrus. Ir tik vos vienas iš jų  iš lovos nebepakylantis, mintyse paskendęs senolis, pora – itin rimtų sveikatos sutrikimų turintys vienišiai, kiti – gyvenimą iššvaistę ir „šėtono“ pasiuntiniais žemėje tarnavę vyrai. Nelengva jiems buvo ir čia prisitaikyti, tačiau, patys pripažino, kad būtent direktorės G. Karpickienės ir jos darbuotojų nubrėžto tono ir, kaip tai banaliai beskambėtų – kantrybės, meilės ir atsidavimo, dėka įvyko ir tebevyksta transformacija. Šiurpioje, žiaurioje ir slegiančioje aplinkoje gyvenę vyrai tiesiog nekentė ir bijojo ramybės, dėmesio, atjautos, supratingumo bei draugiškumo. Vienas gyventojų (dėl nederamo gyvenimo būdo praradęs regėjimą) pasakojo, ilgai blaškęsis, elgdavosi gana nedraugiškai, užgauliojo darbuotojas, o paskui net keliems mėnesiams buvo persikėlęs į Mielagėnų globos namus, tačiau ir ten neapsidžiaugė. „Nesakysiu, kad buvo ten blogai, darbuotojos – o ho ho… tik ūžia, tačiau gyventojai visi – kažkokie ištisai miegantys, lyg kitame pasaulyje. Aš ilgėjausi bendravimo, todėl vėl grįžau čia. Gera man čia…“ – sako vienas gyventojų.

Ar tai  ne stebuklas – rasti kelią į suluošintą žmogaus širdį? Vyrai kambariuose turi savo mini namus, čia kabo įrėmintos jiems brangių (ir jie tokių turi) žmonių nuotraukos, suvenyrai, paveikslai, knygos, čia jie patys verda kavą, turintys regėjimo sutrikimų ir negalintys skaityti, klausosi įgarsintų knygų.

Kitame kambaryje sutikau pažįstamų veidų (viena jų ignalinietė). Moterys jau sunkesnės būklės, sveikata nelabai leidžia žvaliai judėti, nors amžius tą tikrai leistų. Jos tyliai savo kambaryje žiūrėjo TV ir dėkojo Dievui už šiuos namus bei atsidavusius darbuotojus.

Viena šviesiausių moterų – 81-erių Stanislava Karlavičiūtė. Jos kambarys – niekuo nesiskiria nuo namų. Žaliuoja mėgstamos gėlės, o pati močiutė dideliame krėsle klausosi radijo, vidury kambario – apvalus stalas su kėdėmis, papuoštas nertomis servetėlėmis, o prie sienos – „komodukas“ su indais ir mažu altoriuku viršuje. Stanislava išpasakojo ne tik savo, bet ir gimtojo kaimo istoriją, o kai išgirdau apie jos piligrimines keliones – išties netekau žado. Ji su draugėmis iš tų pačių globos namų su kitais tikinčiaisiais net iš Tverečiaus apvažiavus didžiąją dalį Lietuvos, aplankiusi įvairias žymias vietas. Aktyviai piligriminėse kelionėse ir ekskursijoje dalyvauti pradėjo tik apsigyvenusi globos namuose. Mums besikalbant, į kambarį užėjo direktorė. Aš viduje pasitempiau – juk vadovas, ne šiaip kas. O Stanislava nušvito kaip saulė, apkabino viena kitą, vadovė priglaudė nubalusią senolės galvą ir paklausė, kaip ji šiandien jaučiasi. Aš likau priblokšta, tačiau supratau, kad šiuose namuose šilti tarpusavio santykiai ir nuoširdus domėjimaisi vienas kitu – įprasta, nes pati Stanislava nei kiek nenustebo ir elgėsi taip įprastai – lyg taip ir turi būti. Mintimis išplaukiau iš globos namų. Keistas tas gyvenimas, nes mes esame keisti. Šeimose gyvenantys žmonės retai kada taip elgiasi vieni su kitais, nes kažkodėl nejaučia poreikio jausti, domėtis, saugoti, rūpintis ir mylėti.

Atsisveikinus su Stanislava išėjau lyg nesavomis kojomis, sunku iki galo viską suvokti. Koridoriaus gale išgirdau smagią muziką. Nuėjau paskui sklindantį garsą. O ten… prie kompiuterio prigulę net kelios moterys. Pradėjus pokalbį, pasklido juokas, paskui dainos ir susibūrė dar daugiau gyventojų ir darbuotojų. Moterys prie kompiuterio klausėsi muzikos ir rinkosi vėlimo vilna raštus, čia pat juos bandė praktiškai ir svarstė, tarėsi. Ar joms čia gera? Uždaviau tą klausimą, ir pati nejaukiai pasijutau – juk tai akivaizdu.

Tie, kurie bijome permainų ir esam užstrigę laike, su siaubu žiūrime į globos namus. Tačiau aš dar kartą įsitikinau, kad tai – geriausia, kas gali nutikti savarankiškai nebegalinčiam gyventi žmogui (o gal ir galinčiam). Gyventi savo namuose, kai yra kam būti šalia ir rūpintis – taip. Tačiau kai nėra galimybės likti savoje pirkelėje… Sėdėti didmiesčio daugiabutyje dienų dienas, mėnesių mėnesius uždarytam ar kasdien laisvai judėti kur nori, bendrauti su bendraamžiais, drauge „raišioti mazgelius“, pasijuokti iš tų pačių dalykų, paverkti dėl tų pačių bėdų ir būti suprastam, pačiam spręsti kada ir ką daryti ir tiesiog gyventi savame pasaulyje ir aplinkoje, kur tu esi priimtinas. Manau, tai yra ori senatvė, negalinčiam savarankiškai gyventi žmogui.

Užvėriau globos namų duris ir keista, tačiau nejutau jokio slogučio ar nerimo. Priešingai. Štai kur ištisus metus gyvena Kalėdos. Ne tos, apie kurias skalambija prekybų centrai, rėkdami, kad be dovanų ir pinigų nebus Kalėdų. Tai tėra išpaikintųjų užgaidos. Kalėdos man  – gimusi viltis, kad į ateitį žengsime galbūt su randais, sužeistomis širdimis, bet atleidę, susitaikę ir laimingesni.

Autorės nuotr.