Skip to content

Džiaugsmas gyvenimu Malvinai atvėrė ilgaamžiškumo vartus

Lina RAGINYTĖ

„Žiūrėjom vienas į kitą ir abu tylėjom, o kaip krūvon suėjom, tai ir pati nežinau. O kad veseliojom, kaip priklausė, tris dienas kiekvienuose namuose – puikai prisimenu“, – pasakodama apie pažintį su būsimu vyru Mykolu, balsu kvatoja nepaprastai žvali, šmaikšti ir energinga senolė Malvina Gimžauskienė. Supranti, kad kalbiesi su moterimi, visą gyvenimą rankoje nešusia ne tik savo šeimos, bet ir viso krašto vėliavą. O už nugaros – devynios dešimtys metų. Cegelnios pašonėj, Pavajuonio kaime, gyvenanti moteris net nesupranta klausimo – ar ji sugebanti viena gyventi savojoje pirkelėje ir vis pokštais atsako į kiekvieną bandymą primesti jai amžiaus naštą ir su ja užklumpančius rūpesčius.

Lygiai prieš 90 metų Papravalės kaime Aleksandro ir Adelės Martinkėnų namuose gimė mergaitė. Gal šalto ir žvarbaus rudens ir žiemos slenkstis, o gal žvaigždės danguje darė įtaką šios mergaitės kunkuliuojančiam charakteriui. Tačiau nuo jaunystės jos energija ir ryžtas vedė ją daug greičiau, nei, matyt, spėdavo jos mintys. Malvina nuo vaikystės, jausdama didžiulę artimųjų meilę ir palaikymą, pati tvirtai stovėjo ant žemės abejomis kojomis ir žinojo turinti užnugarį.

Kolūkyje su kitais to paties likimo žmonėmis dirbdama pavestus darbus, kiek prisimena, pirmą kartą ir pamačiusi į akį kritusį jaunuolį. Regis, ir jam mergina patiko, tačiau kažkas trukdė užkalbinti. „Ilgai mes taip žvilgčiojom vienas į kitą. Tai laukuose, kur vyrai šienavo, o moterys grėbė, tai bažnyčios chore, ar kokiuose suėjimuose. O kaip visuose tuose darbuose tapome pora, tikrai nesupratau. Kad tokio oficialaus pakvietimo, regis, ir nebuvo – nei iš jo, nei iš mano pusės. O gal jau nieko neprisimenu…“, – vis juokiasi Malvina.

Atšokę vestuves pagal to meto tradicijas, Malvina ir Mykolas po vestuvių liko gyventi senųjų Gimžauskų namuose Pipiriškės kaime. Pragyveno 7 mėnesius ir Malvinos tėvas be didelių kalbų ir aiškinimosi atvažiavo ir abu jaunuosius išsivežė į namus, į Papravalę. Matyt, tėvui geriau matėsi, kaip turi klostytis vaikų gyvenimai.

Jaunuoliai, neilgai laukę, ėmėsi savų namų statybos. „Tėvai anksčiau turėjo 30 ha žemės. Pasiprašėm kolūkio pirmininko leidimo statyti namelį savoje žemėje. Tada sušokom visi: mudu abu, mano tėvas, broliai ir čia, pamiškėje, Pavajuonio kaime, kur tebegyvenu ir šiandien, pastatėm šiuos namelius“, – didžiuodamasi sako moteris.

Vajuonio ežero pakraštyje, ties Švenčionių ir Ignalinos rajonų riba, gerokai daugiau nei prieš 100 metų veikė žydų plytų gamykla. Toji vieta buvo vadinama Cegelnia. Ir nors kaimui suteiktas Pavajuonio pavadinimas, iki šių dienų gamyklos vietoje stovinčios sodybos vadinamos Cegelnia, o pamiške nusidriekę kaimo pirkios – Pavajuoniu.

Gimžauskai sugyveno ir du vaikučius: Genovaitę ir Stasį. Šeima, savas stogas virš galvos, miškų apsuptis – regis, ko daugiau benorėt. Tiesa, Mykolas, ieškodamas šeimai „ilgesnio rublio“, buvo palikęs kolūkį ir perėjęs dirbti į Miškų ūkį. Na, skirtumas tarp 35 ir 100 rublių tikrai buvo. Tačiau labai jau trumpai tegalėjo džiaugtis savąja laime Gimžauskų šeima. Drauge pragyvenus vos 16 metų, Mykolas mirė.

„Kolūkyje mokėjo ašaras, reikėjo kažkaip užsidribti pensiją, tai išėjau dirbti į Palūšės turistinę bazę virėja. Žinau, kad dabartiniai žmonės manęs nesupratų, kaip ir aš nesuprantu, tačiau išdirbau dar 13 metų. Dvi dienas dirbi, dvi laisvos. Turbūt baisiausia buvo žiemą, kai užpustytomis bekelėmis apie 23 val. nakties reikėdavo pareiti namo. Tikrai sunku, tačiau net negalvojau, kad gali būti kitaip. Iš pradžių paeidavau keliuku, savo pačios numintu miško keliuku iki geležinkelio, tada pagelžkele iki kito keliuko ir juo mindavau iki Palūšės. Ir nieko – sveika ir gyva. Žinot, tada buvo 1975-ieji, 1986-ieji… Per dieną pamaitindavom 700 turistų. Pinigų niekas nemokėjo. Talonėlį užveri ant virbo ir pietūs tavo. Tokia buvo tvarka. Pavargdavom siaubingai, tačiau juokas niekada netildavo, sukdavomės kaip viesulai. O kad būtų verkšlenimo, niurnėjimo, intrigos – girdėt negirdėjom“, – prisimena darbą Palūšės turistinėje bazėje Malvina.

Žmonės visą gyvenimą visur vaikščiojo pėsčiomis. Autobusai čia niekada nevažiuodavo. Nueiti keliolika kilometrų iki Ignalinos ir parsinešti porą nešulių, permestų per petį – įprastas veiksmas. Malvina, sako, užjaučianti dabartinius žmones, nes jiems sunku gyventi, mat „vaikščioti gi jie tai nebemoka“.

Malvinos šeima ypatinga ir tuo, kad priklauso tam būriui mūsų krašto žmonių, prieš daug dešimtmečių pradėjusių „kaimo turizmo“ verslą. Pirmoji vasarotojų šeima, apsigyveno jų namuose visai vasarai 1957 m. „Nuo tada iki pat 1990-ųjų nebuvo nei vasaros, kad pas mus nebūtų vasarotojų. Po tris šeimas priimdavome. Prisimenu, buvo ir taip, kad patys miegodavome daržinėje, o jiems užleisdavome namus. Tačiau tiems žmonėms tereikėdavo kur atsigulti ir dar miško, o ne kaip dabar – nebežino nei ko, nei kaip reikalauti. Pirmajai šeimai sudėjau ant tokių „kryžokų“ lentas, o ant lentų šiaudų prikištą „seniką“. Tai ir buvo lova. Vėliau, žinoma, atsirado ir lovos, ir kambarius kelis užimdavo viena šeima. Visi vasarotojai atvažiavę pirmą savaitę ištisai miegodavo. Sakydavo, kad reikia atsimiegoti ir adaptuotis. O jau paskui įsijungdavo į gyvenimą. Jie atsiveždavo mažiau lagaminų, nei išsinešdavo, nes dienas leisdavo miškuose ir rinkdavo grybus, uogas, žoleles visokias, marinuodavo, džiovindavo. Turėjau visokių vasarotojų. Sykį gyveno vertėja, totorė iš Bulgarijos, tai buvom susikibę dėl taukų, kuriuos naudojau, laidydama karvutę. Visko būta per tuos metus. Ir smagių, ir painių situacijų…“, – mąsliai pokalbį baigia Malvina.

Atsisveikindama, Malvina seniūnui Jonui Politai ir personalo specialistei Birutei Lukošiūnienei priminė: „Jūs gi žiūrėkit, kai labai jau užpustys mus, tai paleiskit kokį vėją iš Ignalinos“.

Gera, kai žmogus tiek gyvasties, tiek meilės gyvenimui turi savyje. Tikiu, kad Malviną dar aplankysime ir 100-ojo gimtadienio proga. Toji vidinė jėga ir energija bei džiaugsmas gyvenimu atvėrė jai ilgaamžiškumo vartus. Gal ji ir nebekas ir nesodins daržų ar gėlynų, kaip kad dabar, bet ji tikrai šypsosis, pokštaus ir lauks kiekvieno jai mielo žmogaus.

Autorės nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje

Add Your Heading Text Here