Kai Lietuvoje brango alus, zarasiškiai rado labai gražią išeitį. Jų akys nukrypo į Latviją. Ten alaus mylėtųjų neskriaudė. Žmonės dviračiais, automobiliais keliavo apie 10 km į Medumio kaimo parduotuvę Latvijoje ir iš ten atsiveždavo alaus. Mat pas kaimynus akcizas mažas ir alus vos ne dvigubai pigesnis. Ne visi pirkėjai buvo važiuoti, kiti keliaudavo pėsti.

Latvijoje verslininkai yra lankstūs ir nusprendė: jeigu Mahometas neina prie kalno, tai kalną reikia perkelti arčiau Mahometo. Kaip tarė, taip ir padarė. Buvusioje Latvijos muitinės zonoje prie abiejų šalių sienos atidarė kioską ir dabar prekiauja alumi. Kioskas nedidelis, alus sustatytas ant grindų, tiesiog pakuotėse. Tik stverk, mokėk ir keliauk.

Pasisukinėjęs po 6–7 kvadratinių metrų kambarį, nusiperku ir aš du „bambalius“ po 2 litrus. Sumoku už juos (keturis litrus) tik 3,38 euro. Lietuvoje už šiuos pinigus tik du litrus alaus nusipirksi. O čia, Latvijoje, dvigubai daugiau. Be to, pas mus jau seniai dviejų litrų „bambalių“ nėra, o ten – tik pirk.

Išeinu iš kiosko, kieme stovi automobilis, vyras krauna į jį keletą įpakavimų „bambalių“. Kartu atvykusi moteris vyrui lietuviškai šaukia: „Jonai, paimk dar švogeriui ir kaimynui Povilui. Negi iš Degučių jie važiuos, jiems irgi parvešime“. Žiūriu, alaus tautiečiai vėl grįžta į kioską…

Grįžtu prie automobilio ir pakeliui į Zarasus sutinku sunkiai ryšulius nešančią, iš matymo pažįstamą zarasiškę. Ji apsidžiaugia, kad nereikės apie penketą kilometrų kulniuoti su alumi pėsčiai. Sako, žinojusi, kad kas paveš, būčiau dar daugiau paėmusi. Klausiu moterį, kas gi varo ją tokį kelią. Moteriškė šneki. Sako, anksčiau vyras automašina nuvažiuodavo alaus net į Medumio kaimą. Bet atsitiko bėda. Vieną vakarą girtą policija sulaikė. Neteko vairuotojo pažymėjimo. Laimei, latviai perkėlė prekybos „tašką“ prie pat sienos. Kelias perpus sutrumpėjo. Vaikščiojo pėsčias. Prieš savaitę per gėrimą darbo neteko, tai dabar eiti nebegali – trečia diena geria. Tai mane pasiuntė. Moteris guodžiasi, kad alų iš pašalpos pirko. Dar paėmė keletą butelių kaimynams senukams, tai eurą kitą užsidirbs. Už tuos pinigus vaikams pieno ir batoną nupirks. Pakeleivė sako, kad dabar čia lietuvių ne taip jau daug. Va, kai moka Lietuvoje pašalpas, tai Latvijos pasienis visas vien lietuviškai šneka. Moteris kalbėjo, kad atvažiuoja, ateina čia ne tik zarasiškiai, bet žmonės ir iš aplinkinių kaimų. Sutinka ji čia pažįstamų ir visaginiečių, dūkštiečių. Tiesa, jie jau čia atvyksta automobiliais, bet ir veža alų vien įpakavimais, ne buteliais. Pakeleivė supranta ir užjaučia žmones.  Lietuvoje alus brangus. Sako, pašalpos tikrai neužtektų.

O aš galvoju, kol mūsų valdžia nemokšiškai kovoja su girtavimu, tuo Zarasai, aplinkiniai kaimai ir miesteliai mūsų parduotuvėse  alkoholio nepirks, o išveš pinigus į Latviją. Tik girtavimo problemos kaip buvo, taip ir liks mūsų. 

Autoriaus nuotr.