Šis rašinys parengtas pagal rusų istoriko M. Meltiuchino knygą „Pribaltijskij placdarm 1939–1940“ („Pabaltijo placdarmas 1939–1940“).

1940 m. birželio 15 d. SSRS kariuomenė prie sienos išsirikiavo 15 val. 16 val. 3-osios armijos 25-oji tankų brigada sieną peržengė prie Rimšės ir netrukus prie Dūkšto pasiekė geležinkelio liniją. Vidurnaktyje atvyko į Užpalius, Utenos r. ir sustojo nakvynei. 126-oji šaulių divizija 15.25 val. sieną perėjo taip pat prie Rimšės ir 18 val. įžengė į Dūkštą, o 19.30 val. pasiekė Salaką. 121-oji šaulių divizija 16 val. pasiekė sieną, ją perėjo ir 24 val. apsistojo prie Gedžiūnų k. piečiau Dysnykščio ežero. Maždaug toje pat vietoje 15.15 val. sieną kirto 3-iojo kavalerijos korpuso kariuomenė ir sustojo už 7 km į pietus nuo Dysnų ež.

27-oji tankų brigada, į kurios tankus prie Seniškio buvo paleistos dvi kulkosvaidžio serijos, 18.15 val. prie Dūdų kirto geležinkelį, 21.20 val. pravažiavo Uteną ir 24 val. pasiekė Anykščius. 7-oji kavalerijos divizija 18.15 val. pravažiavo Antakmenę (netoli Dūdų) ir 24 val. pasiekė Tauragnus.

36-oji kavalerijos divizija 17.30 val. sieną perėjo prie Daugėliškio ir 23 val. nakvynės sustojo Kuktiškėse (Utenos r.). Tikėtina, kad ši divizija vyko pro Ignaliną. Apie 17 val. sieną prie Daugėliškio perėjo ir 1-oji motorizuota šaulių divizija, kuri (žygiuodama pro Ignaliną) 21 val. pasiekė Uteną, nors kai kurie šios divizijos daliniai 23 val. buvo dar tik Kazitiškyje.

Kairiajame armijos flange veikęs 24-asis šaulių korpusas ir 10-oji šaulių divizija, sieną perėjusios 17.40 val., 24 val. dviem kolonom įžygiavo į Linkmenis ir Kirdeikius. 

Ne visi rusų kareiviai save laikė „išvaduotojais“

Prieš įžengiant į Lietuvą, politrukai kareiviams aiškino, kad jie vykdo šventą misiją – eina vaduoti paprastų Lietuvos žmonių (jų prašymu) iš ponų ir buržujų priespaudos. Tačiau tarp Stalino kareivių buvo ir kitokių nuomonių, kai kurie politrukų pranešimai yra išlikę archyvuose.

185-osios šaulių divizijos raudonarmietis Prochorovas sakė: „Veltui mes su Lietuva taip elgiamės, tarsi ji mums ką bloga būtų padariusi, dabar ji praras nepriklausomybę.“  11-ojo šaulių korpuso seržanto Suchaliovo nuomone, „turbūt mūsų vyriausybė jau iš anksto numatė, kaip nutraukti Lietuvos ir kitų Pabaltijo valstybių egzistavimą, todėl mūsų ultimatumai nukreipti į Lietuvos sunaikinimą.“

1939 m. rugsėjį į kariuomenę pašauktas 30-ojo artilerijos pulko 10-osios šaulių divizijos jaunesnysis vadas Lvicinas kareiviams girdint sakė: „Pernai Lietuva su mumis sutartį pasirašė, kai jai į gerklę buvo įremtas peilis, dabar vėl lendame kaip šunys, nors sakome, kad mums svetimos žemės nereikia.“

15-osios motorizuotos brigados 2-ojo artilerijos diviziono raudonarmiečio Michailovo nuomone, „sakome, kad kitos šalys yra agresyvios, grobia svetimas teritorijas, o kuo mūsų politika nuo jų skiriasi, kai mes čia atvykom ir su maža šalimi darome ką tik norim.“ To paties dalinio raudonarmietis Terchanovas sakė, kad „mums kalama, jog mūsų politika taiki, tačiau pernai Lietuvą jėga privertėme pasirašyti sutartį (dėl karinių bazių Lietuvoje mainais už Vilniaus krašto grąžinimą – red.), o dabar jėga ją užimame.“

140-ojo artilerijos pulko skyriaus vadas Vinogradskis klausė: „Ar teisinga būtų pasakyti, kad šis mūsų atėjimas yra Lietuvos okupacija?“

125-osios šaulių divizijos raudonarmietis Arzamasovas svarstė, kad „pavojingiausias mūsų kaimynas yra Vokietija, todėl reikėjo pasinaudoti karo situacija tarp Vokietijos ir Anglijos bei Prancūzijos ir jai suduoti smūgį, o ne trikdyti mažas valstybes, su kuriomis bet kada galime susitvarkyti.“