Kai kurių renginių nereikia ypatingai reklamuoti, į juos žmonės tiesiog plūste plūsta. Toks buvo ir Ignalinos viešojoje bibliotekoje vykęs susitikimas su kunigu, vyriausiu Lietuvos policijos kapelionu Algirdu Toliatu ir jo antrosios knygos „Gerumo liūnas“ pristatymas. Didžiojoje skaitykloje buvo užimtos ir sėdimos, ir stovimos vietos. Tarsi gerumo ištroškusieji visi klausėsi kunigo su didžiausia atida ir susižavėjimu.

O jis lengvai, su šypsena, su pajuokavimais dalijosi gražiausiomis mintimis apie kasdienybę ir buitį, apie Dievo karalystės kūrimą žmogaus širdyje, buvimo žemėje prasmę ir tikslą, bendravimą ir pagalbą vienas kitam, dvasingumo auginimą…

Algirdas Toliatas (gim. 1978 m.) baigė Vilniaus kunigų seminariją, studijavo Prancūzijoje. 2007 m. buvo įšventintas į kunigus. Po studijų Italijoje, 2012 m. apsigynė dvasinės teologijos licenciato laipsnį ir buvo paskirtas kunigu Šv. Rapolo bažnyčioje. Nuo 2013 m. eina vyriausiojo Lietuvos policijos kapeliono pareigas. Jo knygos „Žmogaus ir Dievo metai“ ir „Gerumo liūnas“ – tai liturginių metų pamokslų rinkiniai. Remdamasis Šventuoju Raštu ir interpretuodamas jo fragmentus, autorius įtaigiai pasakoja apie dvasines ir dorovines žmogaus vertybes, įvairias jų apraiškas, atskleidžia tikėjimo tiesas, moko išgirsti tylų Dievo kalbėjimą ir stiprinti ryšį su juo.

Pasakęs savo mėgstamą frazę „Bukas pieštukas atsimena geriau nei aštrus protas“, A. Toliatas papasakojo turįs įprotį kasdien užsirašyti jam patikusias išgirstas ar perskaitytas mintis, frazes, užfiksuoti emocijas. Po kurio laiko visa tai perskaito ir galbūt kažkur panaudoja. Taip žodis virsta kūnu. Autorius sakėsi niekada negalvojęs galįs išleisti knygą ir jo lietuvių kalbos mokytoja iš to būtų tik nusijuokusi, bet niekada negali žinoti, kaip pasisuks gyvenimas. Vienąkart draugai paskatino sukelti pamokslų įrašus į interneto svetainę, kurią patys ir sukūrė, o vėliau su pasiūlymu atėjo vienos leidyklos vadovė. Taip ir gimė knygos. Kunigas dėl jų sėkmės turėjo mažesnį tikėjimą nei visi kiti, nes galvojo: „kam šiais laikais gali patikti skaityti pamokslus…“. Pasirodo, geri pamokslai yra ne tik klausomi, bet ir skaitomi.

Daugiau nei valandą trukęs A. Toliato kalbėjimas tikrai neprailgo. Ir rodos, nebuvo pasakyta kažko naujo ir nežinomo, tačiau svarbu, kaip ir su kokia įtaiga tai pasakyta. Žodžiai, einantys iš širdies ir pasiekiantys kitų širdis, yra gydantys, apvalantys, tekantys kaip gyvojo šaltinio vanduo. Juos tiesiog atkartojęs to rezultato jau nesulauksi, nes kiekvienam žodžiui dar reikia ir dvasios. Tačiau visgi keletas susitikime išgirstų prasmingų minčių tarsi prašosi atkartojamos: „Žodis turi didžiulę galią. Jis gali keisti gyvenimus. Ir kiekvienas iš mūsų tą galią turime savyje… Turime mokytis priimti kito gyvenimą kaip savo ir kito nuodėmes, kaip savąsias… Pyktis dažnai būna pagalbos šauksmas. Tai supratus, keičiasi požiūris į tokį žmogų. Nes jis dažniausia tiesiog nelaimingas ir kitus savo nelaime sutepa. Pagalbai žmogus turi būti subrendęs, pasiruošęs ją priimti, kitaip duok kiek nori, nieko nepasieksi. Pagalba turi būti orientuota į patį žmogų… Jei bandysi pakeisti dalykus, kurie nuo tavęs nepriklauso, niekada nebūsi laimingas… Kai susiduriam su sunkiais dalykais, vyksta patys didžiausi dvasios pokyčiai. Kai drugelis sunkiai vaduojasi iš kokono, formuojasi jo sparnai. Jei bandysi padėti ir suardysi kokoną, nužudysi būsimą drugelį… Rojus yra santykis su Dievu ir to santykio praradimas atveria pragarą. Žmogaus gyvenimas duotas tam, kad jis savyje išskleistų Dievo paveikslą, artėtų prie Dievo karalystės“.

Viena iš A. Toliato žodžio ypatybių yra gebėjimas lengvai kalbėti apie sunkius dalykus, mintį perleisti per savo dvasingumą ir žmogui perduoti pačią dalyko esmę. Po jo pamokslų ir po tokių susitikimų  jautiesi tarsi pradedantis truputį iš naujo gyventi, stumtelėtas į tą nuolat vykstantį išganymo kelią maloniai, bet kartu ir tvirtai…  Bibliotekos direktorė Loreta Aleknienė dėkojo dvasininkui už nuostabią gerumo popietę ir dovanojo suvenyrų prisiminimui. O vėliau visi galėjo įsigyti knygų ir gauti autoriaus autografą su įrašu. Taigi nusitęsė dvi ilgos eilės gražaus laukimo…

Autorės nuotr.