Viename gražiausių rajono kaimelių – Ginučiuose, tebesnaudžia didelė dviejų galų pirkia, saugodama daugybę kelių šeimų prisiminimų. Toje pirkioje, net aštuonis dešimtmečius išgyvenusi laikmečių ir valdžių kaitą, kartu su prisiminimais tebevirpa Lietuvos Trispalvė. Viena ir ta pati. Per šventes ji kartais suplazda ant istorinės Jadvygos Rukaitės pirkios sienos. Jei tik šeimininkė parvažiuoja į namus. Šiaip ji dienas leidžia Dūkšto senelių globos namuose. Vakar kalbinta sakė, kad namo jau beveik neparvažiuoja, o vėliava Ginučiuose tebesaugoma.

Vėliavos istorija

Rukų namai Ginučiuose… Kažkada čia užteko vietos net ir pradžios mokyklai. O kai Jadvygai buvo aštuoneri ar devyneri, jų namuose nuomininko teisėmis apsigyveno tuometės Pasienio policijos nuovados viršininkas p. Pilkauskas. Būtent su jo atėjimu į namus Jadvyga sieja ir Trispalvės atsiradimą. „Buvau per maža, kad domėčiausi, kas ir kaip, tačiau vėliavą vis tik prisimenu. Ji būdavo susukta ir įvyniota į kepurę. Būdavo, slapta išsitraukiu iš skrynios tą kepurę, praskleidžiu ją ir žiūriu, žiūriu į tą vėliavą, lyg kažką stebuklingo turėčiau pamatyti. Žinot, dabar aš manau, kad nuo nuolatinių kratų namuose tą vėliavą išsaugojo pats Dievas. Kitaip niekaip nesuprantu“, – svarsto pašnekovė. Štai tokia trumpa Ginučių tautinės vėliavos istorija. Tautinė vėliava šiemet švęs šimtmetį. Neseniai žiniasklaida pranešė, kad bus eksponuojama vėliava, tarpukaryje plazdėjusi karo laive „Prezidentas Smetona“. Ne mažiau brangią relikviją turi ir Ginučiai.

Jadvygos prisiminimai

Daugiau nei prieš šimtą metų Ginučių kaime gimęs ir augęs Mykolas Rukas su žmona Tekle Kinduryte-Rukiene iš Gaižučių nusipirko namus su žeme. Begyvendami savuose namuose jiedu sugyveno tris dukras ir sūnų. Berniukas, deja, mirė sulaukęs vos dešimties. Viena iš trijų dukterų taip pat buvo silpnos sveikatos. Netrukus Rukų šeimą ištiko nelaimė – maždaug prieš septynis dešimtmečius, kai Jadvygai tebuvo keturiolika, šeimos galvą Mykolą išvežė į Sibirą, iš kur jis nebegrįžo. Likę vienos moterys tvarkėsi kaip išmanė. Ir nors Jadvyga buvo vidurinioji iš seserų, tačiau buities našta užgulė būtent šios jaunos merginos pečius. Kai visi skubėjo dirbti kolūkiuose, ji atsisakė šios minties ir savo noru išvažiavo dirbti į Sibirą. Keletą metų ji sezono metu rinko sakus. „Bijau prisiminti tuos laikus, bet neturėjau kitos išeities, reikėjo pinigų šeimai. Sibire gyvenome nameliuose miške. Vos prašvitus, keldavomės ir eidavome į miškus, žievindavome, pjaustydavome, „blėkinytes“ kabindavome, o paskui eidavome rinkti. O juk miškai Sibire – tai ne mūsiškiai. Žolė iki pažastų. Visą dieną šlapias ir purvinas brendi ir brendi. Išvažiuodama į namus, meldžiausi: „Dieve, duok, kad tik man nereikėtų čia sugrįžti“. Uždirbau ten pinigėlių ir kai atvažiavau, perstatėme tvartą, perdengėm stogą, kitus būtinus darbus atlikom. Vėliau išvažiavau dirbti į Uteną, statybose dažytoja. Išdirbau iki pensijos ir vis skubėjau namo, viską dariau dėl namų, dėl seserų. O dabar štai… nebėra mamos, nebėra abiejų seserų, lieka mano visas džiaugsmas ir mano nameliai ir… vėliava su visais namų prisiminimais sesers vaikams“, – prisiminė Jadvyga.

Apie vėliavas

Ne mažiau svarbi ir istorinė mūsų vėliava (tamsiai raudonas audeklas su baltu Vyčiu), menanti Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikus. Kai buvo kuriama trispalvė, buvo išrinktos dažniausiai lietuvių audinių raštuose pasikartojančias spalvas. Tai buvo žalia ir raudona. Tačiau jos buvo niūrokos ir dėl linksmumo įpinta geltona. Ir nors 1905 m. dr. Jonas Basanavičius buvo pasiūlęs Lietuvos tautine vėliava pripažinti istorinę mūsų vėliavą, tačiau daugeliui mūsų politinių veikėjų raudonos vėliavos neatrodė tinkamos, nes asocijavosi su bolševikų revoliuciniu judėjimu. Kiekvienai mūsų kartai vėliava svarbi tiek, kiek mes į ją įdedame. Istorinė mūsų vėliava susijusi su Tėvynės gynimu. Senovės lietuviai, eidami į mūšį, tikėjo, kad nešdamiesi vėliavas, jie už nugarų vedasi protėvių vėles, kurios sustiprina jų galią. Apskirtai vėliava – priklausymo bendruomenei ženklas. Turėdamas vėliavą ir iškeldamas ją valstybei svarbia proga, pareiški solidarumą, demonstruoji vienybę su visa visuomene.

Antano Žilėno nuotr.