Gal reikėtų kažkaip susibėgus parašyti kokį laišką, įdėti į butelį ir užkasti kokiam gūdžiam valstybės saugomam (bent kol kas) miške, kad ateities „smalsuoliai“ galėtų bent kiek susivokti, ką mes čia iš tikrųjų veikėm. Nes jei aniems bus prieinama tik informacija internete, tai pamanys, kad šios žemės teritorijoje gyveno rimtų psichinių sutrikimų iškankintos būtybės, nes, matyt, šioje teritorijoje nukritę sprogusių žvaigždžių meteoritai, iš kurių susiformavo pirmieji žmonės, buvo stipriai deformuoti.

Tokia mintis kilo po vieno iš daugelio nelaimingų nutikimų Lietuvoje – dvimečio vaikučio dingimo. Dingo vaikas, o jie ima mosuoti teisės aktais, tyrimais, įsijungia Vaiko teisių apsaugos tarnyba ir t. t. Kelios dešimtys pareigūnų ieško vaiko, o šimtai „gyvybiškai svarbių“ tarnautojų dėliojaisi „popieriukus“ ir ieško kaltų. Nesuprantu, kodėl pas mus nuolat taip. Mėnesių mėnesius ir metų metus vietoj to, kad realiai dirbtume, rašom „popieriukus“, o kai nutinka nelaimė – panika. Patiko man viena Panevėžio specialisčių, sakiusi, kad nelaimės dieną jie planavo būsimos pagalbos eigą, ir tik kitą dieną, pasiskirstę darbus, ėmėsi konkrečių darbų. Tai ką tos specialistės diena iš dienos veikia, jei, ištikus nelaimei, dar parą kurpia veiksmų planą? Žinoma, juk pirma reikia kelias dešimtis „popieriukų“ parašyti, kad niekas „neprisiknistų“. Mes esame unikalūs tuo, kad gyvename tik „popieriukais“. „Popieriuko“ visi bijo kaip velnias kryžiaus. Jei koks skundas ar patikrinimas, pakiši „popieriuką“ ir atšoksta visi. Čia kaip su mūsų „viešbučiu“ paplūdimyje: parašyta „popieriuke“, kad įsipareigojimas įvykdytas, įdarbinta keliolika žmonių ir Teismas tuo tiki. O kad ten tik bebalsis statinys ir realiai net negali nieks vykti – įrodyti neįmanoma. Net ir teismuose „popieriukai“, o ne faktai yra visagaliai. Visur svarbiausia – popieriukai tvarkoj, o visa kita – dzin. Gali visą dieną kokiam feisbuke knapsėt, bet jei „popieriuke“ parašyta, kad tu tuo metu bendravai su interesantais ir padėjai jiems išspręsti daugybę problemų, reiškia taip ir buvo.

Beje, apie tą patį feisbuką – tuštybių tuštybę. Į avariją su kompanija BMW automobiliu patekusi jauna šešių vaikų mama žuvo. Skamba dramatiškai. Tačiau kai kas spėjo pasižiūrėti, ką žuvusioji gyvenime šiaip veikė. Pagal visažinį feisbuką, ji buvo itin rūpestinga motina, meiliais žodeliais apie vaikučius berašiusi, su jais vis dedanti foto, nors nevengusi ir savo asmenukių: nėštumo metu, demonstruodama išskirtinį makiažą ir dailiai nulakuotus nagučius… Tačiau realiame gyvenime, sako, turėjusi rūpesčių dėl įvairių žalingų įpročių, dėl ko ir buvo stebima Vaiko teisių apsaugos tarnybos, o du jos vaikai gyvena pas globėjus, o vienas – pas tėvą.

Feisbukas – iškreipto pasaulio vaizdas, kuriame žmonės pristato save taip, kaip norėtų kad matytų kiti, o ne kaip iš tikrųjų yra.

Dievaži, mes esam garsiausia „rašytojų“ tauta, nukritusi „iš dangaus“. Vieni nesuvokia, kad negalima mažo vaiko palikti be priežiūros, ir kad į feisbuką įdėjus gražią šeimos foto ir parašius kokią fantastinę mintį, realybė liks tokia pati kokia yra, kiti nesuvokia, kad, deja, žmones reikia mokyti „gyvenimo“, o ne bausti už tai, kad jie neturi elementarių įgūdžių. Ir, beje, kuo toliau, tuo labiau jų neturės. Valgome kavinėse ir perkame paruošta maistą išsinešti, ištrūkus sagai drabužius išmetame, nes nemokame įsiūti jos, ir neturime namuose nei siūlo, nei adatos ir t.t. O kam? Tik nemanykite, kad kalbu apie žmones iš socialinių rizikos šeimų. Vienas giminaitis, perkopęs Kristaus amžių, solidžiai apsirūpinęs, bet viengungis ir tebeieškantis savo moters, pasiguodė, kad, deja, nėra taip paprasta ir su miesto moterimis. Pasirodo, jos taip pat neturi socialinių įgūdžių. Na, apsipirkti parduotuvėje ir susitvarkyti grožio salone jos tikrai moka, bet… Vyrukas, turėjęs dailią, išsilavinusią, protingą merginą, bet, deja, nieko nenutuokiančią apie buitį (namų priežiūrą, tvarkymąsi), ir įdomiausia – niekaip nesuprantančią, kaip išvirti paprasčiausių bulvių. Ir nors šis bandė ją išmokyti šio „meno“, moteriai, matyt, paprasčiau būtų puikų verslo planą parašyti.

Sukūrus tokiems žmonėms šeimą, vyrui, sakyčiau, gresia vyriškumo, kaip tokio praradimas, todėl, kad pagal prigimtį ginti, saugoti ir „aprūpinti šeimą mėsa“ turintis vyras privalės užsiimti namų ruoša, skalbti, lopyti, vaikus vienas pats auginti ir t. t. Žinoma, galimi ir atvirkštiniai variantai.

Tautos „iš dangaus“ problema daug gilesnė ir platesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Gal iš tiesų reikia labai rimtai susirūpinti Šeimos koncepcija, kiekvieno šeimos nario pareigomis, misija ir tikslais. Dabartiniame chaose ne tik nebeaišku, kas yra tėvas, mama, kas yra vyras, moteris, nebeaišku ir kokią misiją jie atlieka, kaip ugdo vaikus, kokius įgūdžius jiems privalo įskiepyti, kokia jų atsakomybė tautai ir valstybei, kokios yra tikrosios žmogaus ir šeimos vertybės.