Kazys Abaravičius (Abaras) – kilni ir dramatiška asmenybė, kilusi iš Daugėliškio krašto. Informacijos apie jį mažai. 2016 m. jo vardas įamžintas paminklo granite, kuris pastatytas ir atidengtas jo tėviškėje.  Paminklas pastatytas Birutės Žemaitienės rūpesčiu.

1896 m. kovo 6 d. Radeikiškės kaime, daugiavaikėje valstiečių Mykolo ir Veronikos šeimoje, gimė sūnus Kaziukas. Dešimties jis jau mokėsi Vilniuje. 1914 m. baigęs Gardino realinę mokyklą, mokytojavo Gardine, vėliau pirmojoje lietuviškoje Daugėliškio mokykloje. 1919 m. savanoriu stojo į jos kariuomenę, iki 1920 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su bolševikais ir lenkais.

Dar po metų atvyko į Kauną kaip savanoris ir buvo paskirtas eiliniu kareiviu, tais pačiais metais jam buvo suteiktas leitenanto laipsnis ir netrukus vaikinas paskirtas artilerijos vadu. O pavasarį teko kovoti fronte su bolševikais.

1919–1925 ir 1926 m. tarnavo 1-ajame, 1926–1927 m. – 4-ajame artilerijos pulke. Sulaukusiam vos 25-erių, Kaziui Abaravičiui suteiktas kapitono laipsnis. Po sėkmingos tarnybos jis buvo paskirtas šarvuoto traukinio „Gediminas“ vadu,  apdovanotas savanorių kūrėjų medaliu ir nepriklausomybės dešimtmečio medaliu. 1929 m. baigė Aukštuosius karininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto, 1933 m. – Vytauto Didžiojo karininkų kursus. 1933 paskirtas 4-ojo artilerijos pulko ūkio viršininku, 1935–1940 Kariuomenės štabo artilerijos inspekcijos karininkas ir Karo mokyklos dėstytojas. Sulaukus 28-erių, karininkui suteiktas majoro laipsnis. Po metų apdovanotas DLK Vytauto Didžiojo 5 laipsnio ordinu, 38-erių suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, vėliau DLK Gedimino 3 laipsnio ordinas. 1940 m. Kazys Abaravičius jau pulkininkas.

1940- 06-15 SSRS okupavus Lietuvą, paskirtas 29-ojo teritorinio šaulių korpuso artilerijos štabo viršininku, SSRS kariuomenės pulkininkas (1940). 1941 m. išsiųstas į karinius kursus Maskvoje, suimtas, kalintas Gorkyje, Norilske, nuo 1943 m. – Taišeto lageryje, kur 1950 m. spalio 1 d. mirė.

Iš šarvuoto traukinio „Gediminas“ kovų kronikos

1920 m. rugsėjo 25 d. „Gediminas“ gavo įsakymą išžvalgyti kelio ruožą Gardino link, kur prie Marcinkonių susidūrė su stipriomis priešininkų pajėgomis. Po kovos traukinys buvo priverstas atsitraukti. Rugsėjo 30 d. buvo gautas įsakymas padėti pėstininkams išstumti įsitvirtinusius lenkus iš Zervynos ir Mergežerio kaimų. Traukinys, atlikęs žvalgybą ir gavęs pastiprinimą – vieną pėstininkų būrį, atidengė ugnį ir išstūmė priešą. Šių veiksmų metu buvo užimtas kaimas, paimta keletas belaisvių ir nukauta 10 karių, bet dėl karių trūkumo priešas persekiojamas nebuvo. Traukinys atsitraukė ir persigrupavo…

Spalio pradžioje iškilo grėsmė, kad lenkai gali atkirsti geležinkelį ir atsitraukimo kelius į saugų užnugarį. Traukinio vadovybė paprašė leidimo pervažiuoti žvalgybai į Valkininkus, tačiau leidimo visam sąstatui vykti negavo. Buvo pareikšta, kad dalis traukinio reikalinga moraliai palaikyti pėstininkus Varėnoje. Į Valkininkus išvyko dvi artilerijos platformos ir bazė. Tačiau Varėnoje įvykus mūšiui, lietuviai pėstininkai atsitraukė, o traukiniui kilo grėsmė būti apsuptam, todėl likusi traukinio dalis buvo priversta trauktis Valkininkų link. Už Varėnos jų jau laukė ant bėgių užverstas rąstų prikrautas prekinis vagonas. Vykstant koviniams veiksmams buvo pažeistas garvežys ir toliau judėti nebuvo galima. Traukinio vadas liepė ardyti patrankas ir kulkosvaidžius, kad šios neatitektų priešui, ir apleisti traukinį. Šios kovos metu traukinio komandoje žuvo penki ir buvo sužeisti keturi kariai…

Parengė Jonas BALTAKIS