…Jau pasijutom esą valstybė, valstybės piliečiai, kurie žino, ką turi ir gina. Todėl jau turime Vasario 16-ąją kaip valstybės šventę.

…XX šimtmetyje Lietuva nėra kokia nors po Pirmojo pasaulinio karo naujai atsiradusi šalis. Ji yra naujose natūralesnėse ribose atkuriama istorinė Europos valstybė, nes tokia yra pripažinta tautos teisė, nes taip atkuriamas pažeistas teisingumas.

Įvyko 1918-aisiais, o reikėjo dar apginti 1919–1920-aisiais, kurti ir vargti, vėl prarastą skelbti ir ginti 1941-aisiais, ir vėl mirti už ją bemaž ištisą pokario dešimtmetį.

Iš kur ji ateina, ta amžinoji Lietuva?

Iš genčių sąjungos Nemuno upyne, iš Mindaugo ir Gedimino karalysčių, iš Vytauto ir Jogailos atliktų Lietuvos krikšto ir Žalgirio žygių. Tai Gediminaičių dinastija ir bajorų respublika, Lietuvos statutas ir Mažvydo katekizmas, Daukša ir Skoryna, Lietuvos Metrika ir Vilniaus universitetas. Tai Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė ir jos saulėlydis, kurį sekė Rusijos baudžiava. O baudžiauninkai nepamiršę dainavo apie buvusią galingą viešpatiją, valdžiusią gudus ir prūsus, apie Birutę ir Kęstutį, apie snaudžiančių girių Lietuvą, kuri „nuo amžių buvo“, dėl kurios verta kilti ir kilti į kovą su ištiesintu dalgiu rankoje ir draudžiama maldaknyge prie širdies.

Istorija neskaičiuoja: apsimoka ar neapsimoka. Ji skinasi gyvybes, kad gyventų idėjos. Mūsų istorijoje tragiškai ir didvyriškai, todėl negęstanti plazdėjo Lietuvos valstybingumo atmintis, idėjos gyvastis. Valdovas kadaise gynė savo paveldėtą tėvoniją ir suvereno teisę; valstietis iš patirties žinojo, kad priešo siautėjimas – tai dar blogiau, o abu gynė valstybę ir perdavė tą pareigą palikuonims.

Taip susiklosto ir bręsta istorinė atmintis, tautos būdas, jos gili dorovinė teisingumo ir garbės jausena, kuri lemia savaimingai pasirenkamus kovų kelius, nors kaimynai ir tolesni stebėtojai ir labai stebėtųsi. Taip suprantami bent mums patiems darosi ir Vasario 16-osios savanorių žygiai, ir antrojo pokario partizanų, Laisvės kovotojų bei kitų sąjūdžių dalyvių aukos…

…Vasario 16-oji Lietuvai yra data, kurią pasižymime kalendoriuje ir prisimename vienąsyk metuose kaip svarbiausios valstybinės šventės dieną. Visą kitą laiką ji yra ne data arba kur kas daugiau negu data. Tai Vasario 16-oji be metų, Vasario 16-oji kovo ir sausio mėnesį, nuolat egzistuojanti idėja ir teisė, už kurią kovojama, dėl kurios žūstama, nes ji tapo esmine, kitkuo nepakeičiama dvasine vertybe…