Valdžia visada labai nori valdyti, ir miestą, ir kaimą, visus. O valdymas, valdžios nuomone, visų pirma remiasi draudimais. To negalima, ir to negalima, o tai galima tik jeigu valdžiai praneši. Tokių kvailysčių Vilnius jau daug prigalvojo.

Štai, sakysim, sugalvojo žmogelis butą pasiremontuoti. Anksčiau, būdavo, imi ir remontuoji, arba pats, arba gimines susikvieti, arba ir kokį meistrą nusisamdai. Bet tai būdavo anksčiau, kai tvarkos nebuvo. Dabar prieš pradėdamas darbą turi valdžiai nunešti popierių, kad remontuosiesi. Į tą popierių valdžia neatsakinėja, drausti tau tvarkytis ji neketina, bet, matyt, būtinai nori žinoti, ką tu veiki.

Tiesa, jeigu popieriaus nenunešei, o kaimynas pasiskundė, kad triukšmauji, tada gausi baudą. Nunešei – kaimynas gali skųstis kiek tik nori. Rodos, koks skirtumas, valdžia žino, ką tu darysi, ar ne. Bet pasirodo, nuo to žinojimo priklauso, ar baus tave už triukšmavimą, ar ne. Visai valdžios politikos nesuprantantiems pasakysiu: pranešk, ir būsi išganytas.  

Štai matote, kokia yra popierėlio galia. Popierėlis atleidžia tave nuo triukšmavimo nuodėmės, tai tarsi indulgencija, o mūsų valdžia – tarsi popiežius, atleidimus dalinantis.

Netikiu, kad tiems specialistams, kurie arčiau žmonių, Ignalinoje savivaldybėje ar dar kur dirba, taip jau norisi žinoti, kas ką veikia, juoba nuo to popierėlio niekas, išskyrus valdžios žinojimą, nepriklauso. Čia tik valdininkams tuščio darbo prisideda, o žmogui – bereikalingų rūpesčių. Bet prieš Vilnių nepapūsi.

Dar vienas pavyzdėlis. Anksčiau, kai malkų savo miške norėdavai pasikirsti, nunešdavai popierių, kiek jų ketini kirsti. Yra normos, kiek leidžiama, tai paprastai tiek ir užrašydavai – jeigu per metus tų malkų nesukūrensi, dar geriau, kitąmet rūpesčių mažiau bus.

Pernai jau buvo naujas iš Vilniaus gautas parėdymas, kad šitą popierių turi pasirašyti žmona. Suprantama, o jeigu, neduok Dieve, ji nesutinka, kad malkų ūkyje būtų?

Vilniaus viršininkai mano, kad žmona, kaip bendrasavininkė, turi tokį leidimą duoti. Girdi, kas bus, jeigu šeimininkas malkas pragers?

Nesupranta biurokratai, kad malkas pragėrus namo geriau nebegrįžti.

Tai ir svarstau: keista, kad Žemės ūkio ministerija iki šiol „nenuleido“ kaimui rašto, kad ir ūkininkas, prieš javus kirsdamas ar bulves kasdamas, turi valdžiai apie tai pranešti. Ne tik pranešti, bet dar ir žmonos leidimą gauti. Įsivaizduokite, o jeigu žmona nesutiks, jeigu ji tokia gamtos mylėtoja, kad jai iš javo gyvybę atimti – nusikaltimas? Gal jai bulvę iškasti – tas pats, kaip medį nukirsti, gal jai tai nusikaltimas gamtai?

O galėtų ponas ministras duoti savo klerkams tokį nurodymą: įvesti žemdirbystėje valdišką tvarką, kad visur popieriukai būtų. Koks skirtumas, kas žemėje auga, medžiai ar javai, žmona turi leisti, o valdžia turi žinoti, kas ką kerta ar kasa.

Ir, žinoma, visas savo nesąmones valdžia aiškina rūpesčiu žmonėmis. Štai neseniai kažkoks seimūnas vėl iškasė prieš keletą metų, atrodė, sėkmingai palaidotą siūlymą ženklinti šunis, kates ir šeškus. Kažkodėl į šį sąrašą neįtrauktos kiaunės, bet ir gerai, nes su jų ženklinimu daug vargo būtu. Štai aš žinau, kad malkidėje kiaunė gyvena, bet jos nesu mačiusi, tik pėdas…   

O dėl pelių – tai gaila, kad nesiūloma ženklinti, tada, kaimyno pelę pagavęs, galėtum su pretenzijomis pas jį nueiti: girdi, tavo pelė mano lašinius ėda. Bet čia tarp kitko.

Tas seimūnas aiškina, jog šitaip valdžia rūpinasi, kad žmonės savo pasimetusius gyvūnus surastų. Jeigu galėtum, pasakytum valdžiai: kas nenori, kad jo šuo prapultų, tas ir be jūsų nurodymų pasiženklins. Čia jau kvailių ieškojimas: gal kas patikės. O iš tikrųjų jums ne žmogus rūpi, o pinigai.

O pinigai čia bus nemaži. Sakoma, kad iš ženklinimo bus surinkta 15 milijonų, arba teisingiau – žmonės tais penkiolika milijonų bus apiplėšti. Į kieno kišenę jie pateks, ir ar tikrai jokiam seimūnui ar šiaip valdžios vyrui už tai nenubyrės? Norėtųsi valdžios šito paklausti, bet ar valdžia kada nors žmogui atsakė? Ypač kai iki rinkimų dar toli.

Bet valdžia užmiršta, kad žmonių atmintis gera.