Gera, o gal net ir būtina, jaustis reikalingu. Kai jauti šildančią grįžtamąją energiją už įdėtas pastangas, regis, lyg būtum gavęs metų apdovanojimą, raginantį… nesustoti. Taip mes ir gyvename nepertraukiamai vieni kitus įkvėpdami kurti, augti, tobulėti, keistis ir dalytis tuo su kitais. Ignalinos krašte yra kelios įstaigos, kuriose gyvena žmonės, dar ir jau negalintys savarankiškai pasirūpinti savimi, priklausantys nuo kitų žmonių geranoriškumo, supratimo ir atsakingumo. Žinoma, už viso to išdidžiai žvalgosi ir visus stebi Įstatymas, bet, deja, kad ir koks galingas jis bebūtų, ne jo valioje įsakyti žmogaus širdžiai elgtis vienaip ar kitaip.

Jau ne vienerius metus Dūkšto globos namai gyventojus džiugiais apsilankymais apdovanoja Didžiasalio vaikų globos ir socialinės paramos šeimai centro auklėtiniai. Ir vieni ir kiti – kažkuo panašūs savo likimais, bet tuo pačiu tokie skirtingi, kad vieni kitiems yra ir gyvenimo išminties pamoka. Ir nėra taip baisu, jei tu tą KAŽKĄ svarbaus suprasi  būdamas 8-erių ar 80-ies, svarbu, kad apskritai suspėtum nors akimirką pabūti laimingu…

Praėjusiais metais jaunimas pas senelius atvyko su stalo žaidimais. Dar ir šiandien senoliai prisimena iki ašarų iš juoko privertusius juos paplušėti vaikus. Smagūs prisiminimai nespėjo išdilti, o vaikai jau ir vėl čia. Šįkart vaikai parengė nedidelę istorinę šalies apžvalgą, padėjusią nukeliauti Lietuvos žemėmis 11 tūkstantmečių atgal, o paskui žingsnis po žingsnio sugrįžti atgal. Šis pasakojimas buvo paįvairintas įkvepiančiais eilėraščiais, skambiomis dainomis ir visų keturių šalies regionų tautiniais šokiais. Programa – įžanga, į artėjančios Kovo 11-osios šventę.

Po pasirodymo vaikai, džiūgaudami dėl garsių plojimų ir šilto sutikimo, suskubo pas senelius su dovanomis. Kiekvienam Dūkšto globos namų gyventojui jie ant riešo užrišo trispalvę, pačių rankomis nunertą apyrankę. Vaikai aplankė ir tuos, kurie dėl sunkios negalios tadien dainų ir eilių aido klausėsi savo kambariuose, lovose. Senoliai vaikams į kelionę įdėjo gardumynų – kad kelelis neprailgtų.

Senoliai džiaugėsi ne tik šia švente,  papasakojo ir apie kitas pramogas, naujienas. Globos namų gyventoja Staselė – pagarsėjusi kruopštumu ir darbštumu, ką tik baigė surinkti paskutiniąją dėlionę – tai šuniukų portretai. Dėlionių seneliai gauna ir dovanų, ir globos namų administracija  jų parūpina, o paskui iš jų sukurtais „paveikslais“ puošia savo „namelius“. Jiems tai – įdomus užsiėmimas. Surinkti iš 500 ar 1500 smulkių detalyčių dėlionę, patikėkite, medalio vertas darbas.

Įdomiai ir smagiai senoliai minėjo ir Vasario 16-ąją. Tądien globos namų socialinės darbuotojos Ala Kutkauskienė ir Oksana Jermakova pasistengė surengti įdomią ir turiningą popietę – varžytuves. Visi gyventojai pasiskirstė į tris komandas (geltona, žalai ir raudona), prisijungė ir darbuotojai, ir varžėsi klausimų ir užduočių labirintuose. Vaizdingai, ekrane parengtos užduotys senoliams buvo lyg kokia virtuali kelionė po mūsų šalį įvairiais dešimtmečiais.

Šiose varžytuvėse, žinoma, nugalėjo draugystė ir gera nuotaika.

O dar prieš kurį laiką Dūkšto globos namai kvepėjo blynais ir aidėjo skambiais šūksniais – juk žiemą iš kiemo išvyti tai reikėjo. Pajuokavę ir sočiai užkandę vieni nuėjo poilsio, o kiti Užgavėnių nuskubėjo drauge su parapiečiais. Miestelėnus Dūkšto parapijos iniciatyvinė komanda organizavo šėlioti prie laužo, važinėtis arkliais ir  smagiai dūkti.

Ir ne veltui sakoma, kad dėkingai širdžiai norisi duoti, norisi dovanoti, dėl jos kurti ir taip įsukti Visatos ratą pašėlusiu greičiu. Lai nesustoja šis ratas pindamas likimus, siųsdamas išbandymus ir apdovanojimus…

Autorės ir globos namų archyvo nuotr.