MI puslapiuose prakalbus apie IDĖJĄ IGNALINAI – įvairių kasdienių buitinių paslaugų teikimą, išties netikėtai redakciją „užgulė“ skambučiai. Žmonės pasakojo įvairių gyvenimiškų istorijų ir nutikimų ir prašė visais įmanomais būdais skelbti žinią apie gyventojų svajonę – įgyvendinti tą IDĖJĄ, tikintis, kad atsiras uolių, verslių žmonių, įgyvendinsiančių šią idėją. Pasirodo, įvairių kasdienių paslaugų mūsų žmonėms reikia daug daugiau, nei įsivaizdavome, tik kad niekas iki šiol net nebandė tuo domėtis. Dalijamės gyventojų mintimis ir pasakojimais šia tema.

Virginija, Ignalina

„Paskaičius apie jūsų idėją net suplojau rankomis viena pati sau. Tai, kad atsirastų žmonių, kurie įsteigtų tokią universalią paslaugų įmonę. Nors gyvenu bute, turiu kolektyvinį sodą. Man labai patinka auginti daržoves, gėles. Aš tiesiog atsigaunu ir atrandu naują gyvenimą… bet kiekvieno pavasario laukiu su džiaugsmu ir su nerimu. Žinau, kad reikės perdengti šiltadaržio plėvelę, pakeisti šakių kotą, parmontuoti tvorelę, o karučių rate oro nebėra… Šitų darbų pati nepasidarysiu. Reikia kaskart prašyti pagalbos sodo kaimynų. O taip nesmagu. Kam yra tekę prašyti, tikrai žino, koks tai jausmas. Jauties lyg koks nepilnavertis, lyg kuom prasikaltęs. Kita vertus, juk ir esi prasikaltęs, nes iš kaimyno savo prašymu „atimi“ jo laisvą laiką. O kaip būtų gerai, jei kas nors susidomėtų minėtos idėjos įgyvendinimu. Aš ramia sąžine kreipčiausi, ypač jei tikrai žmonės yra patikimi, o ne kokie alaus mėgėjai, kurie tau kreivai šleivai sukals dirbdami visą mėnesį, sugadins nervus gėrinėdami ir dar paskui pačią apkaltins nežinia kuo…“

Vitalijus, Ignalina

„Imu, perku… kur skambinti… Na, iš tikrųjų labai mielai samdyčiau firmą, kuri man tiesiog tvarkytų namus. Noriu ir mėgstu gyventi tvarkingai ir švariai, bet buto tvarkymas (dulkės, grindys, drabužiai, apie langus net nekalbu) man yra kančių kančia. Ir tikrai – atsirastų ne vienas žmogus, kuris mieliau laiką kaip nors turiningai leistų su draugiais, gamtoje ar sportuodamas, nei visą dieną „paaukotų“ namų kuopimui. Gera idėja…“.

Pensininkų šeima, Mikalavas

„Sėdim abu su vyru nuvargę, skaitom laikraštį ir svarstom… Jei būtų tokia firma, teikianti kasdienių buities darbų paslaugas, tai žemėje būtų rojus. Štai mudu vos kvėpuojam, nes perdien priilsom, kol apsitvarkėm prieš Velykas vieną kambarį, bet užuolaidų tai ir nesugebėjom pakeisti, sveikata nebeleidžia. Sūnus parvažiuoja savaitgaliais ir atostogų metu, dirba kiek gali, bet argi įmanoma viską padaryti. Mudu su vyru aplink save dar susitvarkom, bet jau didžiuliai valymai, šienavimai, malkos ir kiti buitiniai darbai – ne mūsų jėgoms. Labai labai gera jūsų idėja. Tikrai daugelis žmonių laukia tokių paslaugų, kurias teiktų patikimi, garantuoti žmonėms. Šitų prasigėrusių lupikautojų ir prašinėtojų bijom ir į namus įsileist, o normalūs žmonės ir savo darbų kaimuose iki kaklo turi. Štai sesuo gyvena Visagine, bute. Ji tik džiaugiasi, kad jai firma namus idealiai sutvarkė nuo lauko durų iki tolimiausio kampelio, net ir langus visų kambarių ir balkono išvalė. O ji susimokėjo ir vaikštinėja kaip ponia.

Pasakysiu dar ir apie padegėlius Mikalavo kaime. Šeimoje jau ligoti žmonės, sunku net ir tuos degėsius tvarkyti, o kaip ką išvežti ir panašiai. Aišku, kad reikėtų pagalbos. Žinoma, galima samdyti iš Vilniaus firmą, bet kokią kainą vien už jų atvažiavimą sumokėsi… Tie žmonės dar augina nepilnametį anūką. Jį esą kontroliuoja ir prižiūri seniūnijos socialinės darbuotojos ar dar gal kokios specialistės. Vieną dieną nustojo veikti senolių dujinė viryklė. Pagalvojo, kad gal balionas sugedo. Pakeitė naują. Vis tiek viryklė neveikia. Dujos lyg eina, o viryklė nedega. Gerai, kad tas vaikis sugalvojo ir pasiūlė atstumti tą viryklę, nes ką tokie kaip mes „seniai“ besumąstom. Tada ir radom visi skylę žarnoje, pro kurią ir išeidavo dujos, o kvapo niekas ir nebeužuodė. Vaikis pasiskambino jį kontroliuojančiai soc. darbuotojai prašyti pagalbos, ką tokiu atveju daryti ir kur kreiptis. O ši tepasakė: „Šiandien jau penktadienis, kur čia ką berasi, laukiam pirmadienio, tada pasiaiškinsime, ką čia galima padaryti“ (tai bent atsakingumas, tai bent „reakcija“ – autor. past.). Visą savaitgalį net ir vandens pasišildyt nėra kur, nei maisto pasigamint… Vaikis pasipasakojo vienam draugui iš gretimo kaimo. Šis pasakė savo tėvams apie situaciją. Pasirodo, žmonių būta sąmoningų ir labai geros širdies. Jau tą patį vakarą atvažiavo, viską perjungė, sutvarkė, nors neprivalėjo dėl to sukti gavos. Po tokio įvykio daug minčių (piktų) išsakiau seniūnijos specialistui, bet kas jiems iš tų namo žodžių… pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo niekur neužkliūdami.

Šią istoriją papasakojau ir todėl, kad žmonės visiškai palikti likimo valiai su itin pavojingais dujų balionais. Sėdim visi kaip ant parako statinės, o nėra kur kreiptis pagalbos nei dėl baliono pakeitimo, nei avariniu metu. Daryk kaip išmanai. Pasiseks – rasis geras, sumanus  kaimynas ir

nereikia sukti galvos. Visur galėtų būt tokia tvarka.“

Savivaldybė pritartų ir palaikytų

Dauguma keiksnoja savivaldybes, esą šios nesiima jokių veiksmų, kad pagerintų padėtį mažuose rajonuose, sukurtų darbo vietų ir t. t. Jau šimtus kartų kalbėta, kad savivaldybės – ne verslas ir jos negali steigti pelno siekiančių įmonių, taip sukuriant ir darbo vietų.

O šiai IDĖJAI savivaldybė tikrai pritartų ir jei atsirastų žmogus, ketinantis plėtoti šią idėją, jam būtų ištiesta pagalbos ir palaikymo ranka.

Kai kur „galimybių“ galima įžvelgti ir jau esamose savivaldybės įmonėse. Ir kodėl verslo negalima pavadinti ne verslu, o socialinėmis paslaugomis  ir pan. Štai labai panašiu principu veikia Ignalinos butų ūkis. Įmonėje atlikus „generalinį valymą“ bei esminį „perprogramavimą“, didelę dalį paslaugų, įdarbindama (ar samdydama) žmones, galėtų mūsų rajono gyventojams teikti ir ši įmonė. Kad viskas yra įmanoma, rodo ir ryškūs pokyčiai  atlikus tokį „generalinį valymą“ ir „perprogramavimą“ Ignalinos autobusų parke. Niekada neskubėkime dėti taško.