Skip to content

Kiekvienas kadras – per kantrybę ir kentėjimą

Krašto muziejuje atidaryta kraštiečių fotografų, dabar gyvenančių ir kuriančių kaimyniniame Švenčionių rajone,  Rimanto Nalivaikos ir Jono Barzdėno paroda „Iš girių glūdumos“. Į parodos atidarymą atėjo rajono vicemeras Laimutis Ragaišis ir fotografų draugai, pažįstami ar tiesiog patys fotografuojantys gamtą.

Jonas Barzdėnas gimė Mielagėnuose, baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą, Ten įgijo ir fotokorespodento specialybę. Dirba Švenčionėlių miškų urėdijos Antaliedės girininku. Rašo apie gamtą. 2006 m. išleido knygą „Labanoro girioje“. Nemažai jo straipsnių ir fotografijų spausdina gamtinės krypties žurnalai. Bendradarbiauja su „Mūsų giriomis“ bei „Lututės“ leidykla. Praeityje mėgo pakeliauti po „laukinius“ kraštus: Kareliją, Altajaus kalnus, Karakumų dykumą, Laplandiją… Šiuo metu labiausiai domina Lietuvos gamta visomis savo apraiškomis: ar tai būtų medžiai, žolės, grybai ar paukščiai, žvėrys, vabalai…

Rimantas Nalivaika gimė mūsų rajone, Lipniškių k. (kaimo jau nebėra). Baigė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją. Gyvena Trakų k., Švenčionių r. 2001 m. ir 2008 m. surengė personalines parodas Švenčionyse, Švenčionėliuose, Utenoje, Visagine, Kaune, Vilniuje. Dalyvavo kolektyvinėse parodose Švenčionyse, Ignalinoje, Visagine, Vilniuje, Čikagoje (JAV), Vengrijoje, Novosibirske (Rusija), Žemės dienai skirtose parodose Utenoje. Jo fotografijomis iliustruoti 2008 ir 2009 m. „Medžioklės kalendoriai“.

Autoriai nebuvo labai kalbūs, sakė, kad nuotraukas reikia žiūrėti, o ne apie jas kalbėti. „Kiekviena nuotrauka prasideda nuo kantrybės. Reikia susirasti vietą, susinešti visą fotografo mantą, užsimaskuoti, sėdėti ir laukti, kol žvėris ateis. Kartais pralauki visą naktį, o jis taip ir neateina. Užtat pajauti ir patiri ankstaus ryto gamtos pabudimo stebuklą, saulėtekio burtą. Išvysti būsimą kadrą pirmiausia padeda patirtis, bandymas pamatyti vaizdą taip, kaip mato fotoaparatas. Kiekvienoje situacijoje, patyręs fotografas įžvelgs kažkokį niuansą ar galimą rakursą, kurio nemato eilinis žiūrovas. Įkvėpimo šaltinis, manau, visiems gamtos fotografams yra vienintelis – pati gamta“, – vienas kitą papildydami sakė fotografai.

Paklausti, kokių nuotykių patyrė fotografuodami ar kuris kadras labiausiai įsimintinas, vyrai sakė, kad nuotykių būta daug, o istoriją turi bemaž kiekviena nuotrauka. Tarkim, lokys susektas ir nufotografuotas Estijoje. O fotografų nuotraukose kvapą gniaužiantys vaizdai: mįslingi ryto rūkai, sėlinanti lapė, kurtinių meilės šokiai, į lizdą tupiantis erelis, iš drevės didelėmis akimis spoksančios dvi lututės, miško kvapus gaudantis elnias…

„Esu medžiotojas, todėl suprantu, kiek reikia kantrybės ir kentėjimo, belaukiant žvėries. Tikiuosi, kad Ignaliną su savo parodomis aplankysite ir dažniau“, – sakė parodos autorius sveikinęs rajono vicemeras Laimutis Ragaišis. Už gražią parodą autoriams dėkojo ir muziejaus direktorė Renata Veličkienė.

Apie bičiulius, fotoklubo „Žalias skėtis“ narius gražiai atsiliepė parodoje dalyvavęs fotografas Algis Jakštas. Jis iškart patvirtino, kad neturi tiek kantrybės ir fanatizmo valandų valandas tykoti kadro palapinėje ar mirkti vandenyje. „Porą kartų buvau išvažiavęs su jais, tad žinau tos duonos skonį. Šie vyrai tokių parodų galėtų surengti labai daug, nes jie turi kalnus sukauptos medžiagos. Manau, kad ši paroda – tik preliudija kitoms, kurios vyks šiame muziejuje dar šiemet“ , – A. Jakštas.

„Nuotraukas reikia mokėti ne tik padaryti, bet mokėti ir jas žiūrėti, mokėti pamatyti ir suprasti. Kai žiūri į nuotrauką, įsivaizduok, kad visa tai stebi gamtoje, tuomet pojūtis bus visai kitoks. O tokiais žmonėmis reikia žavėtis…“, – sakė fotografų bičiulis ir kolega dr. Bronius Šablevičius.

Muzikinį renginio foną kūrė Visgailė Burokaitė. Parodą dar galima aplankyti iki kovo pabaigos.

Autoriaus ir naturephoto.lt nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje