Amžininkai ieškojo gyvenimo prasmės, mokė tiesų, dalijosi atradimais ir išmintimi, tačiau šių dienų žmogaus nebetenkina tai. Žmogų kankina ir pirmyn gena ilgesys, neatsakyti klausimai ir noras mėgautis savais atradimais, paženklintais kantrybe, skausmu, nusivylimu, džiaugsmu ir… negavimu, nepasiekiamumu, kuris dažnai daug malonesnis sielai, kasdien maitinantis saldžiai kankinančiu ilgsiu. Šv. Velykų išvakarėse kalbintas kun. Marijonas Savickas sako, kad žmogų gyvenimui ar net žygdarbiams įkvepia suteikta Viltis.

 „O…, baigia ir man jau patikti Ceikinių bažnyčia. Iš pradžių, kai uždėjo stogo konstrukciją, liūdna buvo, nes labai jau negeros asociacijos pynėsi galvoje, o dabar, iškėlus bokštus, stoglangius, ir trijų aukštų balkonus, patinka viskas ir man. Iš tiesų, atstatinėjant bažnyčią, stengtasi patobulinti tuos dalykus, kurie „kliuvo“. Tarkim, labai mažai vietos, tamsu ir tvanku choristams. Štai dabar čia vietos į valias, ir šviesos, ir net gaivaus oro. Ekonomo tarnybos atstovas teigiamai įvertino bažnyčios spalvinę gamą, nes labai gražiai susišaukia sodri geltona, tamsiai ruda ir balta. Šiaip bažnyčios atstatymas jau lyg ir baigtas. Beliko tik apdaila (grindjuostės, langų apvadai ir.t.t). Altorius yra kūrybos stadijos, todėl skubėti kaip ir nėra reikalo. Rudeniop gal, po Žolinės, galvojama skelbti oficialų įžengimą į 2016 m. balandžio 5 d. sudegusią ir po dvejų metų atstatytą bažnyčią. Tiesa, šv. Mišios jau ir dabar aukojamos bažnyčioje. Žmonės renkasi gražiai. Tarkim, Verbų sekmadienį  130 žmonių ėjo Komunijos. Tai jau visai gerai. Nors vieną žiemos sekmadienį per šalčius tebuvo 10 žmonių.

Skelbiant bažnyčios atstatymo šventę, noriu pakviesti kunigus, kurie nuo pirmos akimirkos buvo šalia, rėmė tiek emociniai, tiek finansiškai. Tai ir Tytuvėnų klebonas, atskubėjęs jau kitą dieną po gaisro, Anykščių, Sudeikių, Tauragnų kunigai, Vilniaus arkivyskupijos kunigai… Bei didžiąją finansinę naštą pakėlę šio krašto žmonės. Arkivyskupas, kai jau bažnyčia buvo su nauja stogo konstrukcija,  skyrė 25 tūkst. eurų, rajono savivaldybė apie 10 tūkts. eurų. Iš viso darbai kainavo apie 250 tūkst. eurų. Labai ženkliai paglbėjo viena močiutė iš Gilūtų, gyvenusi Mielagėnų globos namuose. Pardavusi miškus a. a.Vitalija Prašmantienė 42 tūkst. eurų paskyrė Ceikinių bažnyčiai. Jos dėka stipriai pasistūmėjome į priekį. Turime gerus ir galingus 40 balsų vargonus, kuriems skambant puikiai girdisi ir lauke. Man labai smagu, kad vargonininkai pasistengia ir pamalonina klasikine muzika žmones ir prieš šv. Mišias. Tikrai ne kiekvienas kaimo žmogus išvažiuoja į didžiuosius miestus, kur gyvai galėtų klausytis tokios muzikos.

Nors nuo gaisro praėjo dveji metai, žmonėms gerosios emocijos neatslūgo. Prašiau lėšų vidaus darbų apdailai, tai ir pasakiau: „Nenusiminkite,  prašau ne paskutinį kartą“. Nepuolė žmonės koneveikti. Nusijuokė ir padėjo, nes žino, kad tai mūsų visų gyvenimas, kad gyvename ir dirbame vieni dėl kitų.

Zablatiškėje gyvenantis Juozas Garla parūpino lėšų bažnyčios suolams, o jo a.a. tėvas Adomas Garla kažkada išrūpino šios bažnyčios šventorių juosiančią tvorą. Džiugiai bendraujam ir neverkia žmonės. O ko reikia, kad žmonės neverkšlentų ir geranoriškai padėtų? Nieko nereikia. Užtenka vieną kartą gerai sudegti, prarasti ir kad neleistų „prisikelti“. Žmogui būtina išgyventi netekimo jausmą, kad pradėtų vertinti ką turi. Tik tada jie supranta, ko gali netekti. Kataliko gyvenimas prasideda ir baigiasi bažnyčioje. Ir nesvarbu, ar kas sekmadienį, ar keletą kartų per metus jam jos reikia. Kai žmogus suvokė, kad kiekvienu atveju jam teks prašytis pas kitus: važiuoti į Švenčionis, Ignaliną ar Mielagėnus, tapo aišku, kas iš tikrųjų atsitiko. Per pirmąsias dvi dienas po gaisro buvo surinkta per 20 tūkst. eurų. O kiek paskui dėta pastangų, kad būtų leista atstatyti! Draugiškai, sutartinai ir vieningai pakėlėme tą naštą.

Taip ir kasdieniame gyvenime, politikoje. Argi kada kas valdžią gyrė? Tokia tendencija visame pasaulyje. Yra žmonių, kurie nepaliauja skųstis, kad anais laikais buvo geriau. Visais laikais buvo visko, bet esmė ta, kad anais laikais mes buvome jauni, na, ir gal daugiau mažiau vienodai gyvenome. Didžiausia tragedija – kad pasenome…  Nors, žinoma, ne viskas pas mus gerai. Skaudžiausias dalykas, kai žmogus savo noru turi važiuoti į tremtį. Anksčiau atvirai prievarta vežė, o dabar tenka lyg ir „savo noru“ važiuoti tremtin… “, – svarsto kun. Marijonas.

Bet, manau, ir tai ne priežastis verkšlenti. Dirbk kiek gali. Nebegali (nebeleidžia) dirbti ir jaustis žmogumi, imk „ginklą“ į ranką, bet neverkšlenk!  Mano minčiai pritaria ir kunigas. Jis tuoj pat randa gyvenimišką pavyzdį. „Atvažiavo į globos namus jau stipriai ligos paliesta močiutė ir… atsivežė 4 maišus bulvių. Pasirodo, ji tas bulves kastuvu pasisodino, nusiravėjo, kauptuku apsivagojo ir kastuvu nusikasė. O jauna šeima (pavardžių neminėsiu) verkia, kad neturi ko valgyti ir panašiai. Suprantu, kad tai jau ekstremalūs dalykai. Bet vyresniosios kartos žmonės stengiasi ieškoti išeities ir, žinoma, atranda ją, o jaunimas – kad tik tiek, iškart šaukia ir reikalauja jiems viską duoti… Žmonės pritrūksta darbštumo ir noro dirbti. O gal ir pašalpos iškreipė jų pasaulio vaizdą. Vienos jaunos šeimos tėvas dirbdamas viešųjų darbų buvo su draugu atvežtas prie kūdros, kur dabar vasaros estrada, ir renkasi žmonės į šventes Mielagėnuose, atlikti darbams. Tai du vyrai tris mašinas durpių (lengvų ir purių) sklaidė dvi dienas. Nebeiškentęs atėjau pagėdinti ir pajuokavau, kad svieto vištos daugiau iškapsto, nei jūs, du vyrai, per dvi dienas. O jie tiesiai šviesiai prisipažino, kad „atvirai sakant, klebone, neapsimoka“. Prie veltėdystės labai greitai priprantama, o štai prie darbo – laba sunkiai. Žmonės pasiskaičiuoja. Net ir bulvių nebesodina, nes jiems nebeapsimoka… (tai, kad nuo pirmos dienos, kai gimstame, mes jau niekam neapsimokame – autor. past.)

Blogai, kad nėra atskaitomybes už darbus: nei gerus, nei blogus. Vienas, žinoma, nieko nepadarysi, bet susivienijus, kažin kokius kalnus gali nuversti. Ar šeimoj, ar valstybėj… ar net kalbant apie perversmus. Nors dabar galingiausias ir baisiausias ginklas yra žiniasklaida. TV ir spauda gali bet ką: iš gyvo padaryt mirusį, o iš mirusio – gyvą. Arba tu esi, arba tavęs nėra. Jei nereikia tavęs, per dvi dienas ir nebeliks. Gali nevertą iškelt, bet gali ir nekaltą sužlugdyt. Tad labai sudėtinga suprasti, kas yra kas. Pas mus pasaulis iškreiptas dėl to, kad didžioji žiniasklaida dirba taip, kaip „eina“ pinigai. Žinoma, paskui tie dalykai išaiškėja, tačiau kartais būna per vėlu, nebereikšminga ir panašiai. Tiesa slepiasi kažkur anapus. Reikia būt labai akylam ir nenustoti mąstyti, kad susigaudytum šiuose žaidimuose.

Palyginus 1918 m. ir dabartinius, 2018 m., seimūnus vaizdas gan kontrastingas…  ano meto seimūnai pirko žmonėms ginklus kovai už šalį, ano meto seimūnai neėmė atlyginimo, nes jie dirbo dėl Lietuvos ir jos žmonių. O dabar… visi mušasi į krūtinę, kad myli Tėvynę, o darbai tai juk rodo visai ką kita. Dabar dauguma eina pasipelnyti. Išties tik nedidelė jų dalis savo darbais įrodė priešingai. Tik ar visuomenė tai sugebėjo įvertinti. Nes mes nebesistengiame patys ieškoti, analizuoti ir suprasti. Ką pamėtėja „suvirškinus“ didžioji spauda ir TV, tuo ir tikim.

Tūkstantį metų minimas Lietuvos vardas ir dar ne vieną tūkstantį bus minimas. O būta tikrai visko… nelaimių, nuosmukių, pakilimų, išgyvenom okupaciją, turim laisvę, kuri nėra tokia saldi ir dabar jau skinam sovietmečio vaisius… Sunku, bet Lietuva buvo ir bus, nes nėra viskas juoda, kaip kasdien mums kemšama į galvas ir į širdis, nes bandoma palaužti mūsų tikėjimą ir apnuodyti sielas pavydu, neapykanta, kerštu, kad prarastume viltį.

Išgyvename pavasarį, nors ir sunkiai, bet žinom, kad jis ateis. Lietuva švenčia atkūrimo šimtmetį. Nedaug kas iš to meto kovotojų sulaukė nepriklausomybės, tačiau tų laikų partizanai išliejo žinojimą dainose: „Kur sudegė sodyba – /nauja graži stovės./ Kur žuvo partizanai – bijūnai ten žydės“. Mes taip pat gulėjom pelenuose, nuodėguliuose, ašaras braukėm, bet po dvejų metų džiaugiamės, kad stovi nauja, graži bažnyčia. Žmonės išgyveno netektį, bet dabar džiaugiasi prisikėlimu bažnyčios iš pelenų visų gerų žmonių dėka ir pagalba… Kad ir kaip bebūtų sunku, kokie bebūtų tamsūs laikai, „leisk Viešpatie ir Didžiojo Penktadienio sutemose įžiūrėti šviesų Prisikėlimo rytą“ (vysk. Labukas). Niekada jokiu atveju nenuleiskite rankų, ir visada turėkite viltį, nes gėris visada laimi, o mylintiems Dievą viskas išeina į naudą…“, – kvietė nepamiršti kun. Marijonas.

Džiaugsmingų šv. Velykų rytą – nuoširdžiausia kun. Marijono padėka tiems, kurie neprarado vilties, nenuleido rankų ir dėl to šiandien visi gali džiaugtis.

Autorės nuotr.