Sakyčiau, visai normalu ir net „sveika“, kad toks procesas, kaip renovacija, vieniems asocijuojasi su taupumu, estetika, kokybiškesniu gyvenimu ar net pasididžiavimu, o kitiems – sveikatos praradimu, skolomis, pykčiais ir įtampa. Kažkam pasiseka, o kažkam – kaip visada. Šįkart į renovacijų nesėkmių sūkurį pateko N. Daugėliškio miestelio Mokyklos g. esančio daugiabučio dviejų kraštinių butų savininkai. Dėl to Velykas draugiškai praleido kibirėliais „sėmuodami“ vandenį užlietuose butuose.

Velykų popietę pasiekė daugėliškietės skambutis. Moteris, apskambinusi atitinkamus atsakingus asmenis ir nesulaukusi jokio paguodžiančio atsako, kreipėsi į redakciją. Mes, savaime supranta, be didelio sąžinės graužimo „kėlėme bangas“ toliau. SOS skambutis rajono savivaldybės administracijos direktoriui Vidui Kreivėnui išties davė rezultatų, nes akimirksniu atsirado ryšys su Ignalinos daugiabučius administruojančiu ir renovacijomis besirūpinančiu Ignalinos butų ūkiu, o šis „užčiuopė“ signalą su minėtą daugiabutį renovuojančios įmonės UAB LITCON vadovybe. Žinoma, tądien stebuklas neįvyko ir statybininkai neskubėjo taisyti savo broko, juk jie ne medikai, policininkai, pasieniečiai, ugniagesiai ir net ne savivaldybės administracijos vadovai, kad leistų sau „nešvęsti“. 

Bet turbūt nebūtų taip apmaudu renovuojamo namo gyventojams, jei juos užklupusi avarija būtų įvykusi staiga ir netikėtai. Ši istorija turi ne pačią „skaniausią“ priešistorę, o tokią bėdą mąstančiam ir atsakingam žmogui nesunku buvo išpranašauti, žvilgterėjus į sinoptikų prognozuojamus orus. 

Į redakciją skambinusi Svajonė Dubinovičienė patikino, kad su Ignalinos butų ūkio atstovais ir namą renovuojančiais statybininkais į akistatą (buvę atvykę komisijos) stojo jau du kartus, o šis – trečias (labai jau simboliška). „Viskas prasidėjo žiemą, kai dar nebuvo jokio lietaus. Statybininkai ant senos stogo dangos, matyt, neatlikdami atitinkamų reikalingų veiksmų, uždėjo naują stogo dangą, apšiltino. Netrukus po to, matyt, susikaupus kondensatui, nes lauke buvo minusinė temperatūra, pradėjo tekėti vanduo per lietvamzdį, kuris įrengtas namo viduryje, t. y. namo kraštinių butų koridoriuose nuo stogo iki pat rūsio. Tada vanduo tekėjo vamzdžiu, sunkėsi per lubas. O tokio įvykio nėra buvę nei karto per daugiau nei 30 metų. Šeimyniškai ir kaimyniškai pasvarstę nusprendėme, kad renovacijos metu „užkimštas“ (netyčia, per klaidą, ar savaime) lietvamzdis. Pareikalavus, atvyko viena komisija su įvairių institucijų atstovais. Praėjus kiek laiko, ta pati istorija pasikartojo. Vėl atvyko antra komisija. Tada nusprendė įrengti vandens gaudyklę. Prie lubų, kur į seną vamzdį įmautas plonesnis naujas, lipnia juosta priklijavo polietileno, o kitą jo dalį įkimšo į vamzdį ir taip pat sutvirtino lipnia juosta (tokias „gaudykles“ turbūt sumočiau pasidaryti aš pati, belaukdama meistrų, bet kai taip padaro profesionalai… – autor.).Negana to, mano sesuo su vyru (buto šeimininkai, gyvenantys užsienyje) per didžiausius barnius iš Ignalinos butų ūkio išsikovojo tik pirmosios komisijos akto nuorašą, antrosios komisijos akto nuorašo neturime iki šiol. O dabar jau lauksime ir trečiojo. 

Trečiasis kartas „pranoko“ visus. Velykų rytą paskambino kaimynas iš gretimo buto ir pranešė, kad jau pirmajame aukšte iš buto sunkiasi vanduo į koridorių, teka per elektros skydinę. Atlėkę (gyvename tame pačiame miestelyje tik kitoje gatvėje) radome apsemtą pirmojo aukšto butą, kurio gyventojai taip pat užsienyje, tačiau kaimynams palikę raktus, ir plaukiantį buvusį tėvų, o dabar sesers butą, esantį antrajame aukšte. Tas vandens maišas (gaudyklė) pro visas puses žliaugė, purškė vandenį tarp lubų ir tekėjo, kur jam buvo lengviau. Vyras nuplėšė maišą, kad vanduo bent kiek koncentruotųsi ties vamzdžiu, o ne per visą butą. Deja, tai ne ką tepadėjo. Kol skambinėjome, bandydami prisišaukti pagalbos ir tuo pat metu sėmėme vandenį, vanduo apsėmė dalį lubų dviejuose kambariuose, koridoriuje, vonios kambaryje, tualete, nuo lubų elektros laidais tekėjo per lemputes ant grindų, kurios iškaltos kartonu. Gautinis taškas – rūsys plaukia taip pat… Štai, matote viską patys…“, – plačiu mostu nuoskaudos kupiną monologą baigė S. Dubinovičienė. 

Taip. Tai tiesa. Butai iš dalies buvo apsemti maždaug 1 cm vandens, nuo lubų intensyviai įvairiose vietose kapsėjo vanduo, tekėjo upeliuku nuo elektros lepučių, taip pat liejosi ir į skydinę. Sakyčiau, tikra laimė, kad tuose butuose realiai tomis dienomis niekas negyveno. Nežinia kokiomis tragedijomis galėjo viskas pasibaigti: pradedant širdies smūgiu ir baigiant… 

Administracijos direktorius patikino, kad situacija yra kontroliuojama ir viskas bus maksimaliai sustatyta į vietas. O renovaciją atliekanti įmonė, nors ir teismų keliu, privalės atlyginti nuostolius gyventojams. Medžiaga surinkta, belieka tikėtis, kad administratorius (Ignalinos butų ūkis) sugebės tvarkingai „suadministruoti“ dokumentus ir pradžiai – atsiprašyti gyventojų. Ne, ne už lietų. O už abejingumą, aplaidumą, neatsakingumą, ignoravimą, netaktą ir nekompetenciją.

O jei žiūrėtume į šią problemą plačiau, akivaizdu, kad kalta absoliučiai visa sistema ir apskritai šalies politika, nes joje spragų nesąžiningiems savanaudžiams yra daug daugiau, nei saugiklių, galinčių juos sustabdyti. 

Autorės nuotr.