Per 2017–2018 m. medžioklės sezoną sumedžioti 59 vilkai, 1 rastas kritęs, 1 – nutrenktas automobilio, 1 vilkas sumedžiotas anksčiau Anykščių r. pagal Aplinkos apsaugos agentūros išduotą specialų leidimą. Kaip ir ankstesniais metais, vilkų medžioklės sezonas turėjo dvi pabaigas. Pirmoji šįkart buvo 2017 m. gruodžio 19 d. sumedžiojus 53 vilkus. Tuomet pusantro mėnesio vilkus leista medžioti tik kai kuriuose rajonuose (sumedžioti 4), o 2018 m. vasario 1 d. sezonas atnaujintas ir po 3 dienų baigtas (sumedžioti 3 vilkai). Toks yra vilkų medžioklės sezono apibendrinimas su mažomis korekcijomis pasikartojantis jau kelerius metus iš eilės.

Vilkai medžiojo sėkmingiau

Vilkams medžioti sekėsi geriau. Pagal oficialią statistiką tik nuo 2017 m. sausio 1 d. iki rugsėjo 1 d. jie jau buvo sumedžioją 666 naminius galvijus (per 2016 m. tą patį laikotarpį – 689, per 2015 m. – 497). Kiek iš viso vilkai sumedžioja galvijų – tiksliai nežinoma, kadangi Aplinkos ministerija statistinę informaciją apie vilkų daromą žalą ūkininkams renka tik 9 mėnesius per metus.

Pasak Eugenijaus Tijušo, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojo, jau trečią sezoną stebint, kaip išnaudojamas tas pats 60 vilkų medžioklės limitas, galima padaryti kelias išvadas. Pirmoji – limito išnaudojimas akivaizdžiai rodo gerą vilkų populiacijos būklę. Nei vieno iš tų trijų metų viso sezono laikotarpiu, o ypač sezono pradžioje, palankių vilkams medžioti sąlygų nebuvo.

Tikrai vilkų medžioklei reikia šviežio sniego, tada galima organizuoti specializuotą vilkų medžioklę, sekti pėdsakais, tykoti, tverti vėliavėlėmis ir pan., t. y. naudoti šios rūšies žvėrių medžioklei tinkamą medžioklės būdą. Dabar limitas yra išnaudojamas visiškai atsitiktinai, visais 60 atvejų medžiojant kitus gyvūnus. Prieš 20–30 m. tokių atsitiktinių vilkų sumedžiojimų net nebuvo įsivaizduojama. Tai reiškia, kad dabartinė vilkų populiacija yra gausi ir gyvena plačiai.

„Atsitiktiniai vilkų sumedžiojimai leidžia daryti ir kitą išvadą, kad galbūt keičiasi paties vilko elgsena. Prisimenant mano paties ir kitų vyresnės kartos medžiotojų vilkų medžioklės patirtį – vilkas buvo vertinamas kaip itin atsargus žvėris, kurį net ir specialiai viliojant masalu, tykojant, tveriant vėliavėlėmis, sekant pėdsakais sumedžioti buvo labai sunku. Dabartiniai sumedžiojimai rodo, kad vilkas tapo nebe toks atsargus, didesnis akiplėša, vaikšto ten, kur anksčiau jis niekada nepasirodydavo“, – sakė Lietuvos medžiojamosios faunos žinovas.

Vienos populiacijos į šimtą neišdalinsi

E. Tijušo teigimu, dar vienas pastebėjimas, kuris jau akis bado, – visiška kvailystė yra vilkų medžioklės limitų skirstymas pagal rajonus, jis absoliučiai nieko neduoda. Limito didesnioji dalis būna išnaudojamas pirmaisiais sezono mėnesiais, tuomet mėnesiui ar ilgesniam laikui stabtelėjama, paliekama keliems rajonams medžioti kelis vilkas, kartais jų pasitaiko ten sumedžioti, kartais ne.

Tuo tarpu visoje likusioje Lietuvos teritorijoje vilkai nemedžiojami, ir kai tik vėl medžioklė atnaujinama – tai pernai reikėjo dviejų, o šiemet užteko vieno savaitgalio ir vilkų limito likutis buvo išnaudotas. Niekas negali atsakyti, kokiais kriterijais remiantis vienam ar kitam rajonui skiriamas didesnis ar mažesnis limitas. Išskyrus vilkų apsaugos entuziastų emocijas ir norus sukurti kažką tokio, ko realybėje neegzistuoja, kitokio rimtesnio pagrindimo rajonavimo principas neturi. Vilkų populiacijos paplitimo masteliu vertinant, Lietuva ir taip yra per maža, kad skirstymas jos dar mažesniais rajonais duotų nors menkiausią efektą.

Gamtos specialistų ir geriau fauną pažįstančių medžiotojų akimis žvelgiant, situacijos netgi atrodo anekdotinės. Tarkim, 2016–2017 m. Anykščių rajone, kur Šimonių girios prieigose galvijus auginantys ūkininkai (ir anykštėnai, ir kupiškėnai) kasmet patiria nemažų nuostolių dėl vilkų atakų, pagrindinio vilkų medžioklės sezono metu vienas vilkas buvo nutrenktas automobilio, tačiau nei vienas nesumedžiotas. Vasarą pagal Aplinkos apsaugos agentūros išduotus specialius leidimus tuomet Anykščių  r. buvo sumedžioti bent 3 vilkai. 2 iš jų sumedžioti medžioklės plotuose, kur jie neturi pastovios buveinės, tačiau užklysta iš Panevėžio r. Raguvos miškų masyvo, kuris savo ruoštu siejasi su Pasvalio, Joniškio, Biržų miškų masyvais. Beje, tais metais ir kitoje Šimonių girios pusėje esantiems kupiškėnams vilkai ant kelio nepasipainiojo, sumedžiotas tik 1, nors jų gaujų ten esama bemaž visuose didesniuose rajono miškų masyvuose – tai patvirtina ir didesnė ar mažesnė vilkų padaryta žala rajono galvijų augintojams.

Visų 3 metų medžioklės rezultatų žemėlapis atskleidžia tik tiek, kad vilkų esama visoje šalyje, vienais metais viename rajone, kitais – kitame pasitaiko medžiotojams ant tako ir būna sumedžiojami. Gal ir galima diskutuoti apie šiaurės ir pietų–pietryčių populiacijų specifiką, tačiau ir šių teritorijų atsietai nuo populiacijų ir jų valdymo kaimyninėse šalyse rimtai nagrinėti neįmanoma, jei norima ne gamtą prie teorijų taikyti, o teorijas prie gamtos.

Latviai medžioja jau liepą

Pasak LMŽD pirmininko pavaduotojo, dar vienas svarbus dalykas, dėl kurio taip pat diskutuojama rengiant naująjį Vilko apsaugos planą – medžioklės sezono trukmė ir, svarbiausia, – jo pradžia. Pavyzdžiui, kaimynai latviai vilkų medžioklės sezoną pradeda jau liepos viduryje, o pas mus laukiama iki spalio 15 d. Medžioti pradėjus bent jau rugpjūtį sezono pradžia užkabintų to laikotarpio pabaigą, kai vilkai moko jauniklius medžioti ir patiriama didžiausia vilkų daroma žala gyvulininkystei. Dėl to kyla ir didžiausias kaimo visuomenės nepasitenkinimas.

„Mokslininkų nuomone, tuo metu medžiojant tykojimo būdu yra didelė tikimybė, kad medžiotojai netgi gali įvertinti ir sumedžioti jauniklius, o ne vyresnius, brandžius vilkus, nes tuo metu dar fiziniai požymiai tarp jų yra pastebimi. Apie tai kalba ir kaimynų latvių medžioklės patirtis, kur didesnei daliai sumedžiotų vilkų atliekami biologiniai tyrimai, nustatinėjamas jų amžius (tai daroma Latvijoje taikomo vilkų apskaitos metodo pagal amžines grupes tikslais). Latvių statistika byloja, kad sezono pradžioje sumedžiojama daugiau jauniklių. Supranta, jog taip nutinka todėl, kad jauni vilkai žioplesni, medžioklės bokštelio nuo šieno žaginio dar ne visada atskiria, todėl dažniau ir tampa kaimyninės šalies medžiotojų laimikiu, ko jau nepasakysi apie išgudrėjusius brandžius plėšrūnus. Jeigu medžiotojai būtų skatinami sezono pradžioje medžioti jaunus vilkus – tai būtų efektyvus vilkų populiacijos valdymo būdas. Tokiu būdu būtų „sumedžiojami“ net du zuikiai (nors šiuo atveju derėtų sakyti – vilkai) vienu šūviu. Dabar, kai galvijų augintojai pradeda skųstis vilkų daroma žala, medžiotojai tik skėsčioja rankomis ir konstatuoja žalos faktus. Keli rajonai bandė žaisti biurokratinius žaidimus su specialių leidimų gavimu vilkų medžioklei ne sezono metu. Iš pradžių tuos leidimus suteikdavo ne visiems klubo medžiotojams, o tik keliems, vardinius, visa tai kėlė tik bereikalingą erzelį ir nesupratimą, o realiai problemos nesprendė. Paankstinus vilkų medžioklės sezoną, ko gero,ir klausimas apie pakitusią vilkų elgseną savaime išnyktų, nes jau jauni vilkai pradėtų susigaudyti, kad jiems saugiau yra miške, o ne galvijų augintojų ganyklose, ir vėl pradėtų susitikimų su žmonėmis privengti“, – mano gamtininkas ir medžioklės specialistas.

Konstruktyvumas ar destrukcija ateičiai?

Jei rengiant naują Vilko apsaugos planą nebus vėl įsivelta į emocingas, bet nekonstruktyvias diskusijas, dažniau bus įsiklausoma į racionalius mokslininkų argumentus, paisoma patirties, kurios turi sukaupę ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių medžiotojai, gamtosaugininkai, – vilkų klausimas gali iš visuomenės aktualijų lauko ilgam pasitraukti.

Gamtoje, medžioklės plotuose didysis Lietuvos miškų plėšrūnas gyvens ir visada bus aktualija, žalos galvijų augintojams taip pat visai išvengti niekada nepavyks, tačiau tam ir sumanytas faunos populiacijų valdymas žmonių tankiai gyvenamose, urbanizuotose vietovėse, kad maksimaliai būtų priartėta prie santykių tarp kultūros ir natūros kompromiso, kai ir vilkas sotus, ir avelė sveika. Idealių sprendimų, kurie visiems tiktų, niekada bemaž nebūna, tačiau racionalūs, ilgiems metams lemsiantys gamtos ir žmonių santykius, natūralius vilkų ir kitų žvėrių, o ne vilkų ir žmonių konfliktus, yra galimi.