Džiaukimės šiųmečio balandžio orais. Tiek saulėtų dienų, gana šiltų orų ne kasmet pasitaiko. Tai džiugina ir kartu neramina, nes po Velykų beveik nebuvo rimtai šaltų naktų: ar tik šalnos neužklups į gegužę? Nugriaudėjus griaustiniui ir palynojus šiltam lietui, gamtoje vykstantys procesai pajudės dar didesniu pagreičiu. Pradėjus žaliuoti berželių pumpurams, netruks ir gegutė užkukuoti. Mano sodyboje Ažušilėje jau ilgai laikosi gegutės kukavimo pradžios rekordas – balandžio 19 d. Gal šiemet jis bus pagerintas?
Šio mėnesio, o ko gero ir viso pavasario, pagrindinis akcentas – mugė, įvykusi Ignalinoje šeštadienį. Jau įpratome, kad ji būna gana aukšto lygio, tai jau nieko nebestebina. Šįkart net ir oro sąlygos prisidėjo, kad būtų dar pakilesnė šventinė nuotaika. Mane jau kelinti metai stebina tas faktas, kad prekeivių su gausybe sodmenų, maisto produktų, tautodailės dirbinių įvairove vis daugėja, o pirkėjų – skystokai. Kai prieš kokius 20–25 metus su savo graikiniais žemaūgiais riešutmedžiais dalyvaudavau respublikinėse mugėse Vilniuje, prekeivių, ko gero, būdavo mažiau nei dabar Ignalinoje. Parduodančių daugėja, o perkančių mažėja. Tokiu atveju pagal visus ekonomikos dėsnius turėtų ir prekių kainos būti ženkliai mažesnės, bet pas mus atvirkščiai, ypač, kai viską lyginame su kaimynine Lenkija. Ir pas mus kainos būtų panašios, jei mūsų būtų ne 2,5 milijono, o bent 3,5–4 mln. (daugiausia – 3,7 milijono – gyveno 1992 m.).
Prie aukštų sodmenų ir kitų prekių kainų jau pripratome ir nebelyginame su litais. Pavyzdžiui, už avietę ,,Poranna rossa“ sumokėjęs 7 eurus, o litais būtų buvę apie 24, pagalvojau – ar kas nors būtų pirkę šias avietes kadaise tokia „auksine“ kaina? Mane nustebino ignalinietės biologės Jūratės Pušinskienės labai profesionaliai paruošti gydomųjų žolelių mišiniai, kurie gali kuo puikiausiai konkuruoti su bene garsiausios šalies žolininkės J. Balvočiutės vaistažolių gaminiais. Tebestebina neigiama prasme, kad iš palankesnių regionų mums tebeveža persikus, abrikosus, nektarinus, kurie praktiškai mūsų rajono klimatinėms sąlygoms netinka. Taipogi ir goji (kininis ožerškis) vargiai ar prigis mūsų rytiniame šalies pakraštyje.
Skubame atlikti neatidėliotinus darbus, nesnaudžia ir laukinė gyvūnija bei augalija. Jei vieni sparnuočiai dar tik juda link savo gimtinės, kiti atskridę garsiai gieda, skelbdami, kad jau užimta vieta, treti jau ir peri įsitaisę lizduose. Beje, jau nedaug beliko sparnuočių, kurie dar kelyje. Tai devynbalsės, tošinukė, griežlė, putpelė, lakštingala, volungė ir pagaliau čiurlys. Dauguma žvėrių jau turi jauniklių, o lazdyninė miegapelė, beržinė sicista dar ilgai snūdurios savo žiemos guoliuose. Ežerai jau išsivadavo iš ledo pančių, o žvejams iki balandžio 20 d. neleidžiama gaudyti lydekų.
Kasdien vis daugiau šviesos, vaiskios žalumos, daugiau įvairių balsų, tad, nežiūrint, kad turime daug darbų, nepraleiskime progos pabūti ir atbundančioje gamtoje.
Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!