Iš karto pasakysiu, kad ligoninėje lankiausi ne aš, o Arminas Norkus, tai iš karto ir perduodu jam „plunksną“.

Taigi, aš, Arminas, Ignalinos ligoninėje atsidūriau prieš savaitę, pirmadienį. Teko čia pabuvoti ir prieš keletą metų, bet per tą laiką buvau prisiskaitęs įvairių dalykų, tai įdomu buvo pačiam pasitikrinti, koks ten gyvenimas iš tikrųjų. Taip sakant, iš vidaus, o ne tik iš „nuskriaustųjų“ pasakojimų.   

O gyvenimas toks, koks ir yra ligoninėje. Personalas, vaistai, lova, maistas. Tai nuo to galo ir pradėsiu – nuo maisto. Mat dabar Lietuvoje viskas apie maistą, sveiką ir nesveiką, skanų ir neskanų, apie tai, kaip žmonės neturi ką valgyti ir niekaip negali suliesėti. 

Iki Ignalinos ligoninės „zveriūgų“ mada gaminti neskaniai, tarsi tai būtų pagrindinis sveiko maisto požymis, dar, atrodo, neatėjo ir, tikiuosi, neateis. Suvalgydavau viską, ką atnešdavo. Jeigu visai sąžiningai, tai vienas patiekalas labiau patiko, kitas – mažiau. Na, žinote, kaip pas žmoną būtų: ko nemėgsti, to neprašai. O čia vis dėlto ne pas žmoną…

O juk buvau girdėjęs, kad ligoninės maisto neįmanoma valgyti. Ir yra tokių, kurie nevalgo to maisto. Vieną ligonį paguldė – jis iš karto pareiškė, kad nieko valdiško nevalgys. Ir jam visą tą laiką maistą žmona iš namų nešiojo. Ką gi, pono valia. Juk kai kam, kaip sakoma, karo seniai nebuvo. 

Bet čia išimtys. Kad prie maisto nereikėtų grįžti, pasakysiu viena: jeigu tau ligoninės maisto maža pasidarė, vadinasi, esi sveikas ir gali prašytis namo.

Prieš tai, žinoma, išgyti reikia, o tuo ligoninės personalas rūpinasi. Aš specialiai rašau „personalas“ ir nerašau, kas mane gydė Terapijos skyriuje, nes turbūt didžioji dauguma skaitytojų žino, kas tam skyriui vadovauja, kokie gydytojai jame dirba. Ir turbūt neatsiras nė vieno, kuris galėtų išvardinti visus, teisingiau, visas, nes vyras ten tik vienas – gydytojas, moteris, kurios tuo rūpinasi.

O moterų Terapijos skyriuje, kiek pavyko sužinoti, apie dvidešimt. Bet juk, kai padėkas laikraštyje skaitome, jose paprastai būna skyriaus vedėjos ir vienos, na, dviejų gydytojų pavardės. 

Sakykime, kad aš gydytojoms jau padėkojau, ir tikrai esu joms dėkingas. Bet ką daryti su likusiomis? Net jaunystėje per savaitę dešimties ar penkiolikos panelių vardų nesugebėdavau įsiminti, o dabar apie tai nė svajoti neverta. Ant popieriuko visas užsirašinėti – nei šis, nei tas būtų. O juk jos, seselės ir t. t., ir vaistus leido, ir pavalgyti atnešdavo, ir palatą sutvarkydavo. Aš net taip pasakysiu: be jų pagalbos turbūt retas ligonis galėtų pasveikti.

O dabar apie tuos piktus medikams skirtus žodžius, kuriuos kartkartėmis tenka perskaityti. Gal ir visko būna, tarp gyvų žmonių gyvename. Beje, ir per šias dienas aš jų girdėjau, bet argumentuotų – ne. Na, vienam gydytoja mažiau nusišypsojo, negu jo palatos kaimynui, kitam seselė per skaudžiai įdūrė ar per galvelę nepaglostė. 

Koridoriumi vaikštinėdamas, prisiklausiau panašių dalykų. Nežinau, ar iš tikrųjų taip yra, bet man atrodo, kad yra kategorija žmonių, kurie visada viskuo nepatenkinti, kurie patys kitus gali bet kokia proga ar ir be progos aploti, bet iš kitų neapsakytos meilės reikalauja. Ir jeigu jau tai reportažas iš ligoninės, tai pasakysiu, kad šiai kategorijai visų pirma priklauso širdininkai.

Ne, ne širdininkai tampa viskuo nepatenkintais niurzgliais. Jie savo širdį susigadina, pykdami ant viso pasaulio. Tad baigdamas palinkėsiu skaitytojams labiau džiaugtis gyvenimu: kokia bebūtų ligoninė, kokie geri bebūtų gydytojai ir seselės, susigadintos sveikatos niekas negali grąžinti. Nereikalaukite šito.

Rašau šias eilutes dar ligoninėje, bet tikiuosi, kad kai skaitysite jas, aš, dar kartą palinkėjęs geriausios kloties visoms dviem dešimtims moterų, kurios savaitėlę rūpinosi manimi, jau būsiu grįžęs pas savo vienintelę.