Skip to content

Sodininkams ir daržininkams mugė – tarsi pavasario atlaidai

Jonas BALTAKIS

Šeštadienį Ignalinoje vyko tradicinė Pavasario mugė. Ji – kasmet tarsi atlaidai sodininkams ir daržininkams. Šiemet mugei Dangus ir orą parūpino kaip niekad gražų ir kermošišką, tad net nieko neperkant pasisukioti mugėje buvo vienas malonumas. Šiųmetė mugė, kaip reta, buvo gausi prekeivių. Bandžiau sužinoti jų geografiją – iš kokių kraštų savo gėrybes atvežė. Pasirodo – visa Aukštaitija ir nemaža dalis Suvalkijos buvo suvažiavę, vienas kitas ir žemaitis atvyko, o rūkyta žuvimi prekiavo net pardavėjai iš Latvijos, Jelgavos regiono. Prekiautojai atvyko iš Kazlų Rūdos ir Marijampolės (kelios jų palapinės), Jurbarko ir Palangos, Kėdainių, Kaišiadorių ir Šiaulių, Radviliškio ir Trakų, daug iš Panevėžio, Kauno ir Vilniaus, Utenos ir Prienų. Išvardinti prekybininkai siūlė mėsos gaminių, įvairių saldumynų, gausybę iš medžio drožtų ir iš vytelių pintų gražumynų, bižuterijos, suvenyrų, indų ir drabužių, veltų gaminių, duonos, pyragų ir riestainių. Visko nė neišvardinsi. Viena bėda – prekeivių ir prekių pasiūla viršijo pirkėjų paklausą. Daugelis jų išties tik akis ganė, bet nepirko. O jei pirko, tai ne itin daug: gerų lašinių bryzelę, kelias baronkųskyles, dar kokį menkniekį.

Prekybos centro IKI kampe nuolat rūko būdelė. Pajūrio žvejai nuo Palangos čia pat rūkė ir pardavinėjo žuvį. Asortimentas – akys raibo, tačiau ir piniginės kišenėse raukėsi, nes kainos dantukais kaukšėjo…

Aikštės viduryje savo kūrybos vaisius (paveikslus) siūlė pora dailininkų. Pakalbinau uteniškį Alvydą Šapoką. Klausiu, kiek kainuoja jo darbai, kurie labai įvairūs pagal dydį. Dailininkas sako, kad kaina nuo drobės dydžio ne itin priklauso. Pagrindinis kriterijus kainai – kiek laiko trunka nutapyti paveikslą, kokios medžiagos tam naudotos. Mugėje siūlytų paveikslų kainos svyravo nuo 20 iki 350 eurų. „Namuose turiu paveikslų, kainuojančių ir penkis tūkstančius“, – sakė uteniškis.

Tarp mugės dalyvių sukinėjosi trys Snieguolės, tarsi po Kalėdų švenčių dar namo neparėjusios. Tai buvo teatro režisierė Jolanta Narbutaitienė su dviem pagalbininkėmis, kurios rinko aukas knygai „Giedrius Mackevičius (1945–2008) ir jo Teatras“ išleisti. Aukojančių buvo. Apie 10 val. jau buvo užpildytas vienas lapas su parašais ir paaukotomis sumomis. Iš Grybėnų kilęs ir Dūkšto vidurinę baigęs G. Mackevičius – pasaulinio masto režisierius, vienintelis lietuvis ir ignalinietis, įrašytas į pasaulinę modernaus teatro enciklopediją. Tačiau rajone ir Lietuvoje pamirštas ir daugeliui nežinomas, nes nuo 1972 m. ir iki mirties dirbo Maskvoje.

Didžiausia pirkėjų sangrūda tuntavo sodinukų gatvėje. Čia kiekvienas ieškojo savo medelio, veislės, dažnas žvilgčiojo į iš kišenės ištrauktus popierėlius, kuriuose buvo parašyta, ko reikia ieškoti ir ką nupirkti. Antradienio MI numeryje mūsų bendradarbis Pranas pažėrė patarimų, kaip rinktis obelaitę ar kitą sodmenį, į ką perkant atkreipti dėmesį. Kai kas į šiuos patarimus įsiklausė. Štai žiūriu, vyras su žmona perka dvi obelaites. Žmona už nugaros moko: „Žiūrėk, kad šaknys nebūtų sausos ir kad jų gera čiupryna, daug smulkių būtų. Laikraštis taip rašė…“

Medeliai, sodinukai, vaiskrūmiai taip pat atkeliavo iš visos Aukštaitijos. Jų buvo iš Babtų ir Rimgaudų (Kauno r.), Utenos, Panevėžio, Žiežmarių (Kaišiadorių r.), Anykščių, Utenos, Salininkų (Vilniaus r.), Ramygalos ir kitų vietovių. O štai savų prekybininkų buvo vos keli. Sodinukais prekiavo Mykolas Jurkevičius, daržovėmis ir uogomis – „Mūsų krautuvėlė“, dar mačiau medžio drožėją iš Maldanėnų, vieną ignalinietę su veltais, megztais dirbiniais. Savo kalvėje triūsė Antalksnės kalvis Raimundas Žievys. Ir viskas.

Daug kas tądien namo su obelaite, vyšnaite ar kitu sodinuku grįžo. Tad visiems belieka palinkėti gero pavasario ir gero nusipirkto sodinuko derėjimo.

Autoriaus nuotr.

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Reklama ir skelbimai svetainėje