Vykstant nesibaigiančioms diskusijoms apie farmacijos gaminių realizavimo politiką vis dažniau atsigręžiama į senus, naujai atrandamus gydymo, o gal tiksliau poveikio gyvensenai ir sielos stiprybei, įtakojančiai ir bendrą sveikatos lygį, metodus. Apie spausdinto žodžio įtaką žinoma jau senai. Taip pat senai žinoma ir tai, kad pozityvaus gyvenimo pavyzdžiai, kitų (literatūrinių kūrinių herojų) naudoti problemų sprendimo būdai, gyvenimo kelio pasirinkimai išgirsti ar perskaityti laiku, kuomet iškyla sunkumai, padeda pasirinkti, apsispręsti… ir kažkam ne taip dažnai „šokinėja“ kraujospūdis, neužpuola nemiga ir pan. „Vagos“ leidykloje atgaivinti literatūriniai teismai atkeliavo į ekranus ir literatūriniams herojams, jų problemų sprendimui atranda vietos šiandienoje. Žmogus, jo silpnybės ir siekiai nesikeičia, keičiasi tik priemonės jų neutralizavimui ar įgyvendinimui. Tarybmečiu ruošti kultūros darbuotojai, bibliotekininkai mokėsi ne tik pedagogikos, bet buvo supažindinami ir su biblioterapija. Šį gydymo metodą Birštono ir Druskininkų sanatorijose taikė mokslininkai Jurgis Algirdas Juozulynas ir Vytautas Meška. Šiandien tokio pobūdžio veiklos lyg ir priskirtinos socialiniams darbuotojams (kitos–sociokultūrinės-paslaugos), bet praktikoje dažniausiai jas taiko psichoterapeutai. Neįvardijant skambiu biblioterapijos pavadinimu, pasąmoningai šios paslaugos teikiamos ir bibliotekose. Mažuose aptarnaujamuose regionuose tai nėra itin sudėtinga, nes didžiąsias nelaimes bei džiaugsmus: ligas, mirtis, skyrybas, vestuves, krikštynas, paprastai bendruomenė aptarinėja gana plačiai ir bibliotekininkas, to neakcentuodamas, gali skaitytojui savo valia pasiūlyti perskaityti vieną ar kitą jo situaciją atitinkantį, su sielos nerimu susišaukiantį kūrinį. Problema kitame – ar bibliotekininkas suvokia savo socialinę atsakomybę siūlydamas kūrinį savo nuožiūra žmogui, kurio emocinis imlumas gyvenimo pokyčių atvejais būna labai atviras, ar bibliotekininkas pats yra daug skaitantis ir tolerantiškas įvairovei? Šios nekoordinuojamos veiklos į visuomenę gali atsisukti neprognozuojama grimasa.

Kol to neįvyko apie biblioterapiją, kaip psichoterapijos priemonę Ignalinos viešosios bibliotekos skaitytojų klubas su kuratore Laima Andrijauskiene aptarė savo sambūryje. Lektorė tąkart buvo Ona Vinklerienė, diplomuota chirurgė, savo profesinės karjeros pike (būdamas chirurginio skyriaus vedėja), augant mažai dukrytei pati patyrusi žiaurią traumą ir sugebėjusi nepasiduoti, pakilti. Išlaikiusi galimybę operuoti, dirbanti iki šiolei, papildomai studijavo psichoterapijos dalykus, nes ir asmeninė, ir darbinė patirtis leido teigti, kad vien kūno gydymas neduoda tokio teigiamo rezultato, kaip gebėjimas į problemą žvelgti kompleksiškai. Ji, negailėdama savo asmeninio laiko, pirmoji rajone pradėjo rūpintis priklausančių nuo alkoholio žmonių ir jų šeimų rūpesčiais, siūlė būdus dėl kitų priklausomybių ligų gydymo, naudojant psichoterapijos būdus. Savo paskaitoje lektorė rėmėsi šiandien garsiais pozityviais gyvenimo pavyzdžiais, kaip pav. Opros Vinfri, egzistencionalistų mintimis. Jos teorinės įžvalgos paskatino diskusijas. 

Skaitytojų klubas jau senokai ir aktyviai veikiantis bibliotekos darinys. Jo auditorija – neįtikėtinai šviesių veidų žmonės, optimistai, dažnas jų jau turintis ne vienus gyvenimo patirties metus. Diskusijoje daugelis prisiminė savo pirmąsias, „lemtingąsias“ knygas, kurios ragino kažko siekti, keisti, kurios atsirado tokiais gyvenimo momentais, kuomet reikėjo priimti vienokį ar kitokį sprendimą ar tiesiog tapo žmogaus „lyriniu herojumi“, romantizuojančiu jo gyvenimą.  Vienišėjant vyresnio amžiaus žmonėms, knygos tampa ne tik laiko praleidimu, bet ir diskusijų mintyse draugu: taip išstumdamos negatyvias mintis. Kita vertus – jos sukviečia būrin ir leidžia keistis nuomonėmis. Labai save skriaudžia žmonės, kurie neskaito. Įdomų pastebėjimą pateikė mokytoja, senjorė Elena Umbražiūnienė. Ji turėjo mokinį, kuris nuostabiai rašė rašinius „laisvomis“ temomis ir visiškai neskaitė programinės literatūros. Po ilgų diskusijų mokinys pasiryžo eksperimentui. Mokytojai keisčiausia, kad jis pasirinko… Šekspyrą ir liko begaliniai juo sužavėtas. Vėliau tapo uoliu knygų skaitytoju. Būna ir taip. Klausytojai džiaugėsi ir kitu garbios mokytojos knygose atrasta ir patikrinta „savęs mylėjimo“ veikla: nors tarybmečio žmogui tai buvo ne itin suvokiama, bet savęs mylėjimas pasireiškia leidimu sau keistis, klysti, tobulėti, keliauti, pažinti, atrasti… Gydytoja A.Šimkūnienė prisiminė tarybmečio herojus, pav. knygą „Kaip grūdinosi plienas“. Šiandien ją jau retai rasi knygų lentynose, bet tai buvo laikmečio epopėja, kuri buvo beveik privalomas skaitinys jaunam žmogui. Tuometiniai bibliotekininkystės mokslai siūlė gyvenimo optimizmo ieškoti Voinič „Gylyje“, kai kam imponavo Grafo Montekristo charakterio tvirtybė… Kiekvienas turi savo „arkliuką“, kurį pasibalnojęs joja per gyvenimą… Diskusijoje aptartos ir gyvenimą motyvuojančios knygos „Kaip tapti laimingu“ ir pan. Lektorė ir dauguma skaitytojų teigė, kad jos dažnai labai paviršutiniškos ir nėra tikslo dergti laiką jų skaitymui. Neverta skaityti ir knygų, kurios „neužkabina“, gvildena labai paviršutiniškas temas, nes knygų yra daug, todėl reikia rinktis tik geras, padedančias gyventi. O. Vinklerienė klausytojams pasiūlė keletą knygų, kurios, jos manymu, yra atrama ieškančiam. L.Andrijauskienė patikino, kad beveik visos jos yra Ignalinos viešosios bibliotekos knygų fonduose. Galop visi kartu sutarė, kad blogų knygų nėra: net pati sentimentaliausia dovanoja vienokią ar kitokią informaciją tik kartais svarbu skaityti kūrybiškai. Tai atsiranda tik turint gerus, ilgamečius skaitymo įgūdžius. Tokie ir yra optimistiškai gyvenimo problemas sprendžiantys Ignalinos viešosios bibliotekos knygų skaitytojų klubo nariai ir jų kuratorė.