Didžioji dalis pasaulio bendruomenių sensta, didėja socialinių problemų ratas. Tai liečia ir Lietuvą. Nemažai mūsų tautiečių gyvena užsienyje, o jų artimieji senatvės laukia Lietuvoje. Tai – naujos patirties reikalaujanti problema. Mums atrodo, kad žymūs, mūsų šalį meno pasaulyje garsinantys žmonės, dar dažnai pavadinami nepraktiškaisiais estetais ar žmonėmis, uždirbančiais milijonus, su žemiškiausiomis problemomis nesusiduria, kad jų nesaisto pareigos genčiai. Kaip yra iš tiesų? Kiek lengvas buvo jų kelias į šlovę, kokie ryšiai sieja su tėvais, kaip jie sprendžia moralines ir materialines problemas, kuomet išvyksta gyventi kitur?

Šiandien kalbiname Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje kuriančią režisierę Dalią Ibelhauptaitę 

Visko savo gyvenime pasiekėte pati, teko gyventi nepritekliuje. Ar nejautėte nuoskaudos, kad negavote paramos iš namų? Ar tai kaip nors keitė Jūsų santykius su artimaisiais?

Aš nesu iš visai neturtingos šeimos. Manau, kad buvome viduriniosios klasės šeima. Gyvenome trise, turėjome trijų kambarių butą, mašiną. Tėvai mane vesdavo į teatrus ir koncertus. Kai neišgalėjo nupirkti bilietų dviem, tai mane leisdavo į filharmoniją vieną, o po koncerto pasiimdavo. Namuose buvo labai daug knygų. Gyvenome intelektualų, intensyvų gyvenimą. Važinėjome prie Juodosios jūros, nes į užsienius tais laikais nebuvo galima. Mano vaikystė ir jaunystė buvo ypatinga, nes, žiūrint iš dabarties taško, matau, kad tėvai visą savo gyvenimą atidavė mano mokslams, tobulėjimui. 

Nepriteklius prasidėjo vėliau, kai išvažiavau toli nuo namų. 1987–1990 m. mokiausi Maskvoje ir kartą per mėnesį tėvai traukiniu atsiųsdavo siuntinį: didelę dėžę su maistu. Joje tik juoda duona, sūris, dešra, medus. Dažniausiai jo turinį su drauge suvalgydavom per savaitę. Maskvoje trūko būtent maisto. Kuomet išvažiavau į Londoną, man tėvai negalėjo padėti – Lietuvos pinigai neturėjo vertės Vakaruose, o nusipirkti valiutos buvo brangu. Už 100 svarų Anglijoje ilgai nepragyvensi. 

Mano du pasauliai skyrėsi kaip diena ir naktis. Prie kontrasto reikėjo ilgai pratintis. Naujame pasaulyje, tėvų pagalba materialiais dalykais buvo daugiau simbolinė, nors už jų pinigėlius nusipirkti batai ar drabužėlis visada buvo brangiausi. Tėvų teikiama pagalba ar negalėjimas jos teikti, nekeitė mano santykių su artimaisiais. Jie man davė didžiausią įmanomą dovaną – auklėjimą, išmintį, darbštumą, valią, daug moralinių vertybių, išugdė geležinį, padedantį išgyventi charakterį. Aš iš jų gavau labai daug meilės. Tai – neįkainojama. Materialūs dalykai nėra reikšmingi.

Tėvai man nepriekaištavo, kad išvažiavau. Galiu tik spėti, kaip jiems buvo  sunku kai vienturtis vaikas išvažiavo… Juolab, kad mama Sibiro tremtyje išbuvo 8 metus, o aš išvažiavau mokytis į Maskvą pas tuos žmones, kurie kankino jos šeimą. Manau, kad jai buvo morališkai sunku, bet ji suprato, kad režisūros tais laikais Lietuvoje nebuvo ir aš turėjau važiuoti į Rusiją… Tėvai nebuvo meno žmonės, todėl kartais ir nesuprasdavo mano gyvenimo specifikos. Jiems buvo sunku matyti keik daug aš dirbu, kiek daug atiduodu. Ir tėtį, ir mamą prisimenu su didele meile: jie buvo tie, kurie suteikė sparnus, jėgų ir tikėjimo eiti keliu, kuriuo aš dabar einu. 

Ką jaučia sėkmingai užsienyje gyvenantis žmogus, kuomet sužino, kad artimiausius žmones užklupo liga, o užimtumas neleidžia išvykti?

Dar kai buvo gyvas tėtis, mamos sveikata blogėjo. Mano tėvai, kaip ir daugelis jų kartos lietuvių, nenorėjo kelti nerimo, todėl, kai aš grįždavau į Lietuvą, jie rodydavo tik pozityvias gyvenimo puses. Kai mylintys žmonės ilgai nesimato, tai viena pusė nori parodyti, o kita matyti tiktai šviesą. Man labai rūpėjo tėvų sveikata. Vėlesniais jų gyvenimo metais stengiausi ir finansiškai, ir morališkai prisidėti. Jie nenorėjo iš manęs imti pinigų, tai stengiausi nupirkti vaistų, reikalingų daiktų, mažinti jų finansinę naštą. Jiems lyg ir netrūko nieko, bet mamos sveikata prastėjo. Paskutiniuosius metus tėtis slėpė nuo manęs mamos būklę ir padėjo mamai pasislėpti… Tėtis mirė netikėtai: tiesiog parkrito gatvėje… Kitaip ir negalėjo būti – jo pas gydytojus net ir prievarta nebūtum nutempęs.

Prasidėjo realybė. Paaiškėjo, kad mama serga sudėtinga parkinsono ligos forma su garsinėm ir vaizdinėm haliucinacijom. Tada supratau, kaip tėčiui turėjo būti baisu būti vienam ir nežinoti kas mamai. Kai jo nebeliko, aš turėjau priimti labai daug sprendimų, nes negalėjau mamos palikti vienos. Jeigu pats negali prižiūrėti savo tėvų, (o aš negalėjau mesti spektaklių, vyro, namų ir neribotą laiką prižiūrėti mamą), turi samdyti priežiūrą. Lietuvoje maža pasirinkimo galimybių. Visa našta krenta ant šeimų. Aš sukūriau darbo vietą ir žmogus prižiūrėjo mano mamą nuo 8 iki 18 val. Iš pradžių mama priešinosi, bet vėliau jai patiko – ji turėjo tam tikrą savarankiškumą, nepriklausomybę nuo manęs. Išėjus slaugytojai mama turėdavo vakarą savo mintims. Ligai progresavus ateidavo du žmonės. Taip buvo išpildytas mamos noras būti namie. Ji buvo viena, savarankiška, tokia, kokia ji visada norėjo būti. 

Mūsų šeimoje vienatvė buvo gerbiama ir tėvai mane išmokė joje būti. Tai labai pravertė, nes daug dirbdama svečiose šalyse ilgai būnu viena. Aš nesijaučiau blogai, kad samdžiau mamai slaugą, kad nemečiau savo darbų, nes, jeigu būčiau viską metusi, tai būtų tėvų siekių išdavimas, visiškas jų darbo ir pastangų paniekinimas. Juk jie į mane „sudėjo“ visa, kas geriausia, kad aš pasiekčiau karjeros kūrybinio gyvenimo kelionėje. Dalindama save kitiems žmonėms, statydama spektaklius, aš juos įtraukiu į šviesos ir gėrio kūrimą. Manau, kad sprendimai, kuriuos aš priėmiau (mamą prižiūrėjo daugiau nei 3 metus), buvo teisingi.

Kaip sprendėte priežiūros problemas? Kokių paslaugų Lietuvoje pasigedote?

Ligonių ir vyresniųjų priežiūra Lietuvoje yra labai sudėtinga. Kai aš priėmiau sprendimą samdyti mamai slaugę kaip kompanionę, iš valstybės paramos negavau. O ką daryti tiems pagyvenusiems, kurių vaikai neturi galimybių? Mama turėjo „išlaikyti egzaminus“ negalės nustatymui. Kurį laiką jos nelaikė reikalinga priežiūros. Turėjau namuose pakeisti viską: net ir dujinę, nes kartą grįžusi namo radau neužsuktas dujas. Pertvarkiau butą, kad jis būtų patogus sergančiam žmogui. Įrengiau laikiklius vonioje, tualete ir koridoriuje. Pirkau specialią lovą, kurioje mama gulėtų ir neiškristų, specialų čiužinį, kad nebūtų pragulų. 

Jeigu pagyvenęs žmogus sunkiai serga, rasti ligoninę ar reabilitacijos centrą, daugiau nei 2–3 savaitėms, neįmanoma. Santariškių ligoninėje gydytojas a. a. prof. V.Budrys buvo nuostabus: jis mamai suteikė kelis metus kokybiško gyvenimo. Jis rekomendavo visokiausių eksperimentinių vaistų, kurie palaikė jos būklę, skatino, kad eitų kasdien į lauką, važiuotų prie jūros. Tai buvo sunku, nes mūsų butas buvo 5 aukšte, bet gal būt dėl to mamytė taip ilgai laikėsi. 4–5 kartus per savaitę eidavo aukštyn žemyn laiptais (nesvarbu kiek laiko tai užimdavo), bet tai būdavo judėjimas, būdas nesustabarėti, nuolat galvoti, kad jis serga, padėjo kurti naujus įspūdžius. 

Aš pajėgiau samdyti slaugą privačiai. Tuomet man net klausimų nekilo. Labai stengiausi atiduoti skolą savo tėvams, nes jie man atidavė viską, ką galėjo. Sunkiai papildomai dirbau, kad išgalėčiau užtikrinti mamai kokybišką, jos vertą ir orų gyvenimą senatvėje. Suprantu, kad mano mama turėjo žymiai daugiau nei kiti žmonės. Senatvė, liga – labai didelė stigma Lietuvoje. Baisu galvoti ką daro tas žmogus, kuris neturi pinigų, negali nusipirkti net būtiniausių dalykų, vaistų, ką reikia daryti šeimoms, kurios neturi galimybės pasamdyti priežiūrą tėvams… Kaip jie jaučiasi, kai senoliai yra uždaromi namie, nes reikia dirbti. Turi dirbti, kad išlaikytų savo gyvenimą.

Lietuvoje beveik nėra galimybės, kad žmogus galėtų būti bute su medicinine priežiūra. Tuomet domėjausi priežiūros namais, man neatrodė, kad yra didelis pasirinkimas. Labai gera man pasirodė „Senevita“, bet mamytė jau nebespėjo ten pabūti… Katastrofiškas paslaugų trūkumas senam, sergančiam žmogui yra bėda ir iš dalies mūsų gėda, kad mes, kaip visuomenė, negalime garantuoti orios, šviesios ir džiaugsmingos senatvės tiems žmonėms, kurie mums viską suteikė. 

Koks požiūris Lietuvoje į seną žmogų?

Lietuvoje labai dažnas prastas požiūris į seną, sergantį žmogų. Kuomet vakaruose žmonės išeina į pensiją, jie pradeda keliauti, eina į kiną, parodas, išperka daugiausiai abonementų į teatrus ir operas (D. Britanijoje). Eina į kavines, restoranus. Būna lauke. Yra aktyvi, gerbiama visuomenės gyvenimo dalis. Džiaugiasi to laikotarpio gyvenimu. Jei žmogus vėliau atsiduria vežimėlyje, tai yra normalu ir niekas kreivai į tai nežiūri. Lietuvoje kitaip. Parkinsono liga sukelia drebulį. Kai nusivesdavau mamą į restoraną aš patirdavau daug nemalonių dalykų. Kokių tik nesu sulaukusi žvilgsnių iš padavėjų ir vadybininkų, iš aplinkinių… Atrodė, kad atsivedžiau ne žmogų, o kažką kas spjaudysis ar laidys šakutes su peiliais. Mamai patiko pasižmonėti. Mes valgydavom ir patirdavom šventę, bet ją sugadindavo negatyviai žiūrintys. 

Nepamiršiu atsitikimo viename Palangos restorane. Mama iš lėto ėjo pirma, o aš už jos ir dar kažkas užkalbino, tad mama į restoraną užėjo pirma. Pamačiau persisukusius iš pykčio dviejų padavėjų veidus, jie bėgo į mamą ir, jei aš nebūčiau jų atstūmusi savo rankomis, tai jie būtų tą seną moterį išmetę lauk. Šlykštu buvo matyti jų veidus, kai jie mane atpažino, kaip jų veidai „pasipuošė“ niekšiškomis šypsenomis, kaip jie mano vargšę mamą su visai kita emocija puolė sodinti prie stalo… Tai nebuvo vienetinis atvejis… Aš nuolat klausdavau, kodėl sergantis, senas žmogus, jei jis gali susimokėti už pavalgymą, negali ateiti į kavinę? Aš jau nekalbu apie mielaširdingumą ir atjautą… Mane tai šokiruoja. 

Su mama dažnai vaikščiodavome pajūryje. Aš nešdavausi su savimi kėdę. Šaligatvio krašte ją išlankstydavau, ji pasėdėdavo ir mes eidavome toliau. Yra buvę, kad kelios moterys gatvėje rėkė, jog aš savo mamą tąsau ir neleidžiu ramiai gyventi. Suprask – nesu užrakinusi jos namuose nes ji  serga, o vedu į gatvę. 

Mama yra buvusi reabilitacijoje viename neva geriausių Lietuvos centrų. Ten su ja elgėsi baisiai. Negaliu tvirtinti, kad mamą ten mušė, bet ant jos kūno buvo mėlynių dėmės… To jau niekada nesužinosiu, nes tuomet ji jau negalėjo rišliai pasakoti, kas vyko. Ji stresavo ir aš turėjau ją pasiimti. Mama ne tik visą gyvenimą sunkiai dirbo, gyveno Sibire, bet baigė mokslus, grįžo, dirbo iki 68 metų. Ji – žmogus, kuris savo tėvynei yra atidavęs daug proto, kančios ir jausmų, todėl labai liūdna, kad senatvėje ji buvo „nurašyta“. Gerai, kad savi yra, kad turėjau galimybę. Tai nėra problema. Problema – kas yra su tais žmonėmis, kurie neturi savo santaupų ir kurių artimieji neturi galimybių? 

Ar artimieji nenorėjo vykti pas Jus į svečią šalį? 

Vienas iš didelių sutarimų tiek su mama, tiek su tėčiu, kad vienam iš jų išėjus nebandysiu kito išsivežti į Angliją. Mano tėvai visą laiką buvo griežtai įsitikinę, kad jie nori būti čia, Lietuvoje, savo namuose. Jie čia komfortabiliai jautėsi, turėjo draugų, artimųjų, mano draugų ratą. Turėjo sodą ir veiklų. Turėjo visą savo gyvenimą. Atvažiavę į Angliją būtų to netekę, vienatvė būtų nepakeliama. Negali išrauti žmogaus iš jo lauko ir perkelti į Marsą, ypatingai senatvėje, ir įsivaizduoti, kad jis turi prigyti ir gyventi gerai, nes čia gyvenimas geresnis ir pagyvenusiems paslaugų yra daugiau. Didelį džiaugsmą, šviesą, daug gerų dalykų žmogus gauna iš savo aplinkos žmonių, š to, kad jis daro tai, kas jam patinka, daro toje vietoje, kur jis gyvena, kur visą gyvenimą buvo jo namai. Prof. V.Budrys sakė, kad sergančiam žmogui labai svarbu, kad būtų kuo mažiau aplinkos pasikeitimų, tada jis, kaip ir vaikas, jaučiasi geriau. Todėl net neiškeičiau buto 5-ajame aukšte… 

Pafilosofuokime – kodėl vyresnieji lietuviai tokie sėslūs? Kodėl siekia senatvę praleisti gimtoje šalyje, nors trūksta paslaugų? Kodėl vengia priežiūros įstaigų? Kodėl išvykusieji pageidauja būti palaidoti Lietuvoje?

Mums istoriškai taip susiklostė likimas, kad mūsų tėvai didžiąją dalį savo gyvenimo pragyveno Tarybų Sąjungoje, šalyje, kuri buvo užrakinta nuo pasaulio. Nebuvo galimybės plačiai keliauti. Ir pagal charakterį mes esame sėslūs žemdirbiai – prie savo žemės, tradicijų pratę žmonės. Nemanau, kad mano tėvų karta buvo labai dideli kosmopolitai. Mamos atveju kelionė į tremtį buvo didžiausia gyvenimo katastrofa, negatyvas. Pozityvas būtų niekur nevažiuoti ir būti ten, kur jautiesi saugus. 

Lietuvoje problema ir senjorų nenoras vykti į priežiūros įstaigas. Pagyvenęs žmogus visada būdavo su šeima. Žmonės girdi daug istorijų, kad senelių namai yra negatyvus dalykas, todėl ir vengia priežiūros įstaigų, nes galvoja, kad ten bus labai blogai. 

Esame stiprūs savo šaknimis, jausmais, tuo, kas mes esame. Nemažai žmonių, kurie visą gyvenimą praleido užsienyje, nori būti palaidoti Lietuvoje. Aš noriu, kad mano pelenai būtų išbarstyti Namibijoje, bet kiekvienam – savo. Laikas eina ir požiūriai keičiasi, pvz. prieš 10–15 metų mirus kremuoti buvo baisu, o dabar vis daugiau žmonių nori būti kremuoti ir aš manau, kad tai – pozityvu. Galimybė rinktis. Baisu, kad pas mus dažnai tik vienas požiūris. Jeigu tau patinka ar nori kitaip – tai tu kaip raupsuotas, į tave kreivai žiūri. Kai senam žmogui atsiras pasirinkimas, kai bus skirtingi požiūriai į priežiūros įstaigas, laidotuves, į ligą, kai nusiims stigma būti senam, stigma sirgti, tada mes ir būsime tolerantiška, laisva visuomenė. 

Žinome kad neseniai Didžiojoje Britanijoje buvo paskirtas ministras, kuris siekia mažinti vienišumą visuomenėje. Kodėl, Jūsų nuomone, toks dėmesys skiriamas vienišumui? 

Didžioji Britanija taip pat turi problemų. Visuomenė senėja, vyresni žmonės patiria vienišumą. Žmonės turi didelius namus, bet – vaikai išvažiavę, partneris miręs ir žmogus juose atsiduria visai vienas. Jeigu jis net norėtų išsimainyti į mažesnį, tai – labai dideli mokesčiai. Dažnai jie ir negali išlaikyti tų namų, bet ir parduoti, išsikelt į mažesnį negali… Yra priežiūros namų, bet dabar yra įvykę įvairiausių skandalų ir išsiaiškinta, kad juose žmonės nebuvo prižiūrimi pagal aukščiausius standartus. Problemos buvo pristatytos visuomenei. Vienišumo problema yra didelė, nes anglai pagal savo natūrą nėra labai bendraujantys, atviraujantys žmonės. Britų visuomenė yra brandi, todėl jie nusprendė investuoti, protinius ir materialus išteklius skirti vienišumui ir atskirčiai mažinti. 

Ko palinkėtumėte lietuvaičiams, fortūną „sugavusiems“ užsienyje, o Lietuvoje palikusiems senstančius namiškius?

Lietuvaičiams, kurie gyvena užsienyje, aš palinkėčiau neužmiršti savo namiškių Lietuvoje, skirti jiems daug dėmesio, nepamiršti, kad jiems yra reikalinga pagalba. Reikalinga tiek moralinė, tiek materialinė pagalba. Ir jeigu jūs negalite šalia jų būti patys, tai tuomet jūs turite svarstyti galimybes, kaip sukurti aplinką savo senstantiems ar sergantiems namiškiams Lietuvoje, kad jie nebūtų vieni. Jeigu negali būti pats, tu turi prisiimti tiek moralinę, tiek finansinę atsakomybę išspręsti problemai.

Dalia SAVICKAITĖ