Skip to content

Verkiantiesiems

Galų gale sulaukiau kasmetinio pašnekėjimo apie turguje pasirodžiusias lietuviškas braškes. Šiaip braškių jau anksčiau parduotuvėje buvo galima nusipirkti, bet mūsų žurnaliūgoms duok lietuviškų, atvežtinės neskanios: ir su chemikalais, ir dar kažkuo nupurkštos. O Lietuvoje viskas labai sveikai auga ir nepalyginamai skaniau.

Ir kaina ne tokia jau didelė, sakė žurnaliūgos, suprasti reikia, kad braškes pas mus taip anksti užauginti sunku, darbo daug reikia įdėti, o tai kainuoja. Žodžiu, tik 10 (dešimt) euriukų už kilogramą. 

Kas prisimena, kada braškių kilogramas 35 litus kainavo? Čia tarp kitko, tų, kurie eurą įvedė, jokiu būdu nenoriu kaltinti, kitaip galiu būti apkaltinta sovietiniu mąstymu. Žodžiu, braškės – tik dešimt eurų už kilogramą.

Žinoma, nenori – gali nepirkti. Aš taip ir darau, nesijaudindama, jog galiu būti apkaltinta, kad neremiu lietuviško gamintojo. Nerėmiau ir neremsiu, nes renkuosi tai, kas skanu, o kas lietuviška ir sveika – tegul ponai ministrai ir Seimo nariai ryja. Ilgiau gyvens. Aš ir priešui sveikatos ir ilgo gyvenimo linkiu.

Tad į parduotuvę nuėjusi į tą pusę, kur užrašyta „Linkėjimai iš kaimo“, net nežiūriu. Pirkdama obuolius, renkuosi lenkiškus, žiūriu, kad tik lietuviškų nepaimčiau. Kad jie sveikesni, man dar niekas neįrodė, nes Europos Sąjungoje, kaip mums nuolat aiškina, visa produkcija yra sveika ir atitinka kažkokius sertifikatus. O kad lenkiški skanesni – šito tai niekas nepaneigs.

O kitaip ir būti negali. Kadaise labai patiko man obuoliai, kurie vadinosi „Eliza“. Todėl kai Ignalinoje per mugę pamačiau obelaites „Eliza“, nusipirkau, parsivežiau ir pasisodinau. Spėjau savo išaugintų obuolių pavalgyti – tikrai skanūs buvo. Bet po poros metų obelaitė ėmė ir nudžiūvo. 

Ne ji viena tokia. Štai šiemet pavasarį nebeišsprogo slyva ir kriaušė. Ir vyšnaitę teko nukirsti, porą metų skurdusi, nudžiūvo. Ir žiema, rodos, ne tokia šalta buvo, bet medeliai neišlaikė. Pernai netekome dviejų slyvų. O gerai derėjo, ir skanios buvo. Ne lietuviškos veislės, atvežtinės. Bet tik keletą metų teišgyveno.

Kai pasikalbi su žmonėmis, pasirodo, kad visur panaši istorija: perka žmonės gerai derančių ir skanių vaismedžių veislių  sodinukus, tie paauga, pradeda derėti – ir išdžiūsta. Klimatas ne toks, kaip ten, kur jie buvo išvesti ir puikiai auga bei dera – Lenkijoje.

Lietuvoje skanių veislių vaismedžiai peršami žmonėms, apie tai, kad tie vaismedžiai čia neaugs, paprastai nežinantiems ar pamirštantiems, kad jie atvežti iš šiltesnių kraštų. O pramoniniuose soduose auginamos „šiaurinės“ veislės, kurių skonis, deja, ne toks geras. Na, padoru būtų taip ir sakyti: mūsų žieminių obuoliai rūgštesni, rudeniniai saldesni, bet prasčiau išsilaiko, žodžiu, kokybė prastesnė. Ne, arba aiškinama, kad lietuviški sveikesni, arba pasitelkiamas patriotiškas šūkis: pirk prekę lietuvišką.

Obuoliai – tik bene geriausias pavyzdys. Pasidairęs po parduotuvių lentynas, gali aptikti nemažai atvežtinių prekių, kurios ne tik skanesnės, bet ir pigesnės. Ir tos pačios braškės atvežtinės pigesnės, ir Izraelyje užaugintos morkos saldesnės, negu lietuviškos. 

Rodos, jeigu kitur galima nupirkti produktų, kurie su atvežimu kainuoja pigiau, negu pagaminti Lietuvoje, tai vietiniams gamintojams, užuot verkus, kad negali konkuruoti su atvežtinėmis prekėmis, reikėtų kažkuo kitu užsiimti? 

Beje, ar dažnai išgirstate, koks yra tų, kurie žemę maitintoją dirba, pelnas? Prieš penketą metų buvo pavykę rasti tokį skaičių: hektaras javų (konkretizuota, kokų, nebuvo) duoda nuo 2 iki 5 tūkst. litų pelno – ne pajamų, o gryno pelno. Jeigu skaičiai teisingi, išeitų, kad ūkininkas, užsėjantis 100 hektarų, kasmet susižeria į kišenę šimtą tūkstančių eurų. Vargsta žmonės –   tikrai galėtų kitokio verslo imtis, sakysim, žemę vietoj rugių kad ir mišku užsodinti… 

Bet kaip tada europinė parama? Kaip visokios išmokos už sausrą, lietų, snygį ir krušę? Vadinasi, apsimoka – tai kam tada kasdieninės ašaros?

Šio straipsnio komentuoti neleidžiama!

Orai Ignalinoje

Naujausiame laikraštyje „Mūsų Ignalina“ skaitykite

Reklama ir skelbimai svetainėje